Meditacija ties lobių skrynia

Trečiadienio (lapkričio 6-osios) vakarą žmonių srautas plūdo į Lietuvos mokslų akademijos rūmus, kur viena iškiliausių nūdienos Lietuvos kultūros asmenybių, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė pristatė naują savo „pažinimo blyksnių“ knygą „Laisvojo mąstymo properšos“.

Nors literatūrinius renginius lankau intensyviai ir gana ilgą laiką, nors nuoširdžiai manau, kad didžiuma jų - įdomūs ir pavykę, tvirtai galiu teigti, kad tokių renginių kaip šis pasitaiko itin retai. (Ir apskritai nėra įprasta, kad pats renginys - o ką kalbėti apie kūrinį - turėtų tiek išliekamosios vertės.)

Knygos pristatymą improvizuotai vedusi knygą išleidusios leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė pristatė kalbančiuosius: tai humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Kmita, literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė, literatūrologas, humanitarinių mokslų daktaras Regimantas Tamošaitis... Kitaip žvelgiant - visi iki vieno buvusieji profesorės studentai dalijosi su publika savo įžvalgomis apie perskaitytą knygą, perimdami viens iš kito minties svingą, gal net ir sau netikėtai pasakydami kur kas daugiau nei vien apie profesorę, nei vien apie jos knygą, nei vien apie tai, ką įprasta vadinti literatūra.

Visi kalbėjusieji verti pagyrų, tačiau renginio didvyriu vis dėlto reikėtų vadinti literatūrologą R.Tamošaitį, per savąjį kontenpliatyvųjį monologą taip sėkmingai užsimiršusį, kad net ėmusį byloti ne tiek sėdintiems aplinkui, kiek diskutuoti su pačia kalba ar su Tuo, kuris nematomas, bet nedvejotinai nujaučiamas stovintis virš kalbos. Mokslininkas į renginį atėjo stropiai pasiruošęs - prisirašęs keturis mašinraščius (turbūt giliai akademinio?) teksto, tačiau vargu ar tų atsineštų lapų jam prireikė, mat kalbėjo jis ekspromtu, save pakoreguodamas, paieškodamas tikslesnės formuluotės, patylėdamas - tačiau taip įkvėptai, kad salė ne tik nerodė įprastų nekantravimo ženklų, bet net ir pamiršo ploti, tarsi vulgariais aplodismentais bijotų išsklaidyti kerus, kaip būna po itin gero spektaklio. Tada žmonės irgi lieka nuščiuvę, priblokšti ir sugluminti meno galybės.

„Man ta knyga gal tuo labiausiai ir graži, kad nėra varginanti nuoseklumu, argumentavimais... Joje pasiekta kaži kokio nušvitimo, staigaus pamatymo ir gebėjimo metaforiškai perteikti tuos dalykus, kurie labai gyvai atliepia skaitančiojo širdyje... Laisvasis mąstymas... Laisva V.Daujotytė gali būti tik todėl, kad yra sistemiška - susikūrusi tam tikrą tvarką savo literatūros pasaulyje. Kiek teko bendrauti su žmonėmis, pažinojusiais ją nuo jaunystės, visi tvirtina ją jau studentę buvus tvarkingą, enciklopedišką, sisteminančią ir valdančią galingą žinių lauką, kuris, jeigu yra sutvarkytas, teikia saugumo jausmą ir tam tikrą laisvės galimybę. Jei mėginčiau įvardyti profesorės metodą - žinoma, vadinčiau jį fenomenologija - literatūros psichologija ir psichoanalize, dvasinių būsenų fiksavimu...

Mąstymas properšose - tai mąstymas tuštumoje, nes tuštuma juk ir yra laisvės galimybė. Anot budizmo filosofijos, tuštuma - visų daiktų motina. O tai, kas jau yra, kas nebe tuštuma, mums visuomet suvokiama kaip būtina, kaip nebepakeičiama ir todėl - ne laisva. O laisva yra tai, kas nebūtina. Tačiau geidžiama. Viskas juk kyla iš geismo: noriu, tebūnie... Laisvė yra susijusi su geismu - nelaisvi žmonės yra tie, kurie neturi geismų, kurie yra susitaikę su savo padėtimi, pripratę prie tvarkos. Jie jaučiasi šiame pasaulyje it žuvys vandenyje. O profesorės knygoje kontempliuojamos tos tiesos, kurios nebūtinos. Kaip tik todėl jos tampa tarsi aksiomomis, kurios yra nepaneigiamos.

Tas fenomenologijos metodas, manau, išties yra nesibaigianti meditacija, ištisinė kontempliacija, ėjimas ratu aplink pamatinius mūsų žodžius, vaizdinius...

Sąmonė properšose tarsi nušvinta, o nušvitimas tai - suvokimas, kad yra kažkokia tiesa, kad pasaulį dera suvokti kaip tiesą, prabylančią mums, ir kad tą tiesą įmanoma ištarti, įkelti į kalbą. O tiesą į žmogaus sąmonę tegalima įkelti metaforomis - tik taip ji išlieka gyva ir tik taip ontologinė tiesa tampa žmogiškąja tiesa. Nes būtent metafora yra gyvoji žmogaus kalba, o racionalusis, loginis mąstymas - determinuotas, instrumentiškas ir slopinantis patį žmogų...

Kas yra žmogus? Sakyčiau, žmogaus vardas yra netobulumas. Ir tai - didžiausia žmogaus dovana, nes tik netobulumas sukuria perspektyvą. Tai, kas tobula, perspektyvos neturi, vadinasi, negyva, mirę.

Laukas, kuriame visi susitinkame, - lietuvių kalbos teritorija. Tikrasis mąstymas visuomet kreipiasi į pačią kalbos prigimtį, į tai, kuo kiekviena kalba ir yra gyva. Ta teritorija - kaip laukas ir kaip gyvenimas, kaip mūsų žmogiškieji namai. Iš kalbos yra sutvertas ir kalba aptvertas pasaulis - mūsų bendro galvojimo erdvė.

Literatūra yra žmogaus ėjimas į save. Antraip ji neturėtų jokios prasmės. Į literatūrą profesorė jaukiai įsileidžia Lietuvos kultūros asmenybes, iškiliausius rašytojus, taip pat per metodologų dar nepastebėtas žodžio dureles į literatūrą parsiveda savuosius - babūnėlę, tėvus, gimines, kaimynus...

Mąstydamas apie anapusybę visuomet suglumstu ties rojaus įvaizdžiu - žinome, kad į rojų patenka tik nusipelniusieji, išskirtiniai. Tačiau kokia prasmė tuomet patekti į rojų? Apskritai ar rojumi gali būti vadintina vieta, kur nėra tavo artimųjų? Juk, manau, buvimas su artimaisiais ir yra vienintelis įmanomas rojus... O štai skaitydamas profesorės knygą - neabejoju, literatūra tai yra rojaus galimybė - gali tame pačiame lauke būti drauge net su tais žmonėmis, kurių nebėra“, - galingomis sentecijomis bylojo daktaras R.Tamošaitis.

„Laisvojo mąstymo properšų“ įkvėpto R.Tamošaičio kalbėjimo pasiklausiusi ir pati profesorė (nors taip pat buvo pasirašiusi netrumpą kalbą) pastūmė popierius į šalį - padėkojusi leidėjams, kalbėtojams ir skaitytojams, ji nugrimzdo į jaukius prisiminimus:

„Rašydama taip lengvai galvojau apie tas properšas - nušvitimus, aiškios minties pasirodymus... Maniau, jos - tarp debesų, bet vėliau pajutau - tai ledo properšos. Klastingos ir pavojingos. Mąstymas yra malonė, džiaugsmas, o kai kam - visas gyvenimas, tačiau drauge jis ir didžiulis pavojus, stovėjimas ties bedugne...

Tačiau ta bedugnė vis tiek yra ir tikslas tų, kurie mąsto giliai, esmingai ir be pasirinkimo.

Galvodama apie properšas, atsiveriančias lede, aiškiai matau ir lūžio akimirką, davusią pradžią toms properšoms atsirasti. Tai buvo 1992-ieji. Drauge su Arvydu Šliogeriu traukiniu važiavome iš sostinės į Kauną, buvo ruduo, lapkritis, traukinys važiavo lėtai, už langų tvyrojo niūrus, nuobodokas kraštovaizdis, lijo lietus, pro šalį slinko maži žmonių gyvenimai... Ir staiga Arvydas sako: „Jei nepriklausai jokiai metodinei šutvei, esi vienas - pasaulyje nieko nebereiški“. Išgirdau jo balse ne tik sarkazmą, bet ir liūdesį, netgi neviltį. Tada atsakiau, kad kuriantis žmogus visada yra vienas, ir kuo jis kūrybingesnis, tuo vienišesnis gyvenime. Nors, žinoma, pritariau, kad priklausant kokiai nors grupei, jungiamai metodinių nuostatų, gyventi yra lengviau, saugiau. Eiti pagal nubrėžtas rodykles visuomet yra lengviau...

Tikrai buvo laikas, kai stengiausi būti sistemiška, kaupti žinias, tvarkingai aprėpti ir puoselėti literatūros pasaulį... Tačiau egzaminuodama studentus visuomet nuliūsdavau suvokdama, kad nežinau, ko turėčiau studentų paklausti. Jau tada man atrodė, kad esminiai dalykai apskritai nėra paklausiami. O klausdamas kažko konkretaus, faktų, niekada nesužinosi, ką studentas suprato, patyrė... Tada supratau, kad esti dalykų, kurių negaliu išmokyti, kad žmogaus sąmonės supratimas yra neatskiriamas nuo sielos supratimo, žmogiškojo centro, ir ėmiau ieškoti kitokio metodais neapibrėžto mąstymo būdo.

Tai, ką darau, man, kaip ir mielai šio vakaro kompanijai, dykai duoda literatūra, pati mūsų kalba. Stovėdami ties kalba mes žinome stovį prie turtingiausios įmanomos lobių skrynios. Tai - mūsų laimė. Manęs niekas niekada nesugebės įtikinti, kad lietuvių literatūrai ko nors trūksta, kad lietuvių kalbai ko nors trūksta. Man ji duoda viską - absoliučią laisvę, tiek, kiek aš galiu ir sugebu parašyti. Dar daugiau - lietuvių kalba ne tik man duoda - tomis šviesiosiomis akimirkomis, kai debesyse atsiveria properšos, lietuvių kalba mane sukuria tai akimirkai, idant aš galėčiau šį tą pamatyti, suprasti. Todėl mano nuostaba prieš Šatrijos Raganos „Sename dvare“, prieš Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, prieš Salomėjos Nėries trapiuosius eilėraščius - begalinė. Apie šiuos šaltinius galiu vaikščioti, vaikščioti ir man tai - niekada nenusibos. Ši mano knyga - iš tos nuostabos. Ir iš to vaikščiojimo...“