Kiaušinių marginimo tradicijos Lietuvoje tokios pat senos, kaip ir Tauta. Ir joms negresia išnykti, nes šiame mene slypi žmogaus esmė - gyvybė, jos pratęsimas. Ir dar negresia išnykimas todėl, kad šis menas yra pagavus, einantis iš kartos į kartą, iš šeimos į šeimą. Aukščiausio lygio tautodailės konkurse „Aukso vainikas" margučiai konkuruoja su kitais žanrais taikomosios dailės kategorijoje. Tai, kad margučiai sulaukia aukščiausių įvertinimų, sako, kad mes dar turime labai gyvybingą tradiciją ir aukšto lygio menininkų.
Dailyraštis vašku
„Esu trečioji karta iš kiaušinių margintojų šeimos, o gal ketvirtoji, jei sakytum, kad močiutę išmokė jos mama", - šypsosi Dzūkijoje žinomiausia rašybos ant margučių vašku meistrė Audronė Lampickienė. Audronės, jos mamos, tautodailininkės Danguolės Dikšienės, pėdomis žengia jauniausia rašymo ant margučių vašku atstovė šeimoje, profesionali grafikos dizainerė Banga Lampickaitė - Vaicekauskienė. Prieš šias Velykas trijų moterų margintų kiaušinių kraitelė iškeliavo į parodą Telšiuose. Alytiškių margučiai bus eksponuojami languose. Audronė su dukra margina vašku, dalyvauja parodose, veda pamokas norintiems išmokti šio meno. Vyriausia menininkių šeimos atstovė daugiausia piešia ant medinių kiaušinių, kurie keliauja į muges, įsigyjami dovanojimui.
A.Lampickienė savo gyvenimą su margučiais susiejo prieš 40 metų. „Nepriklausomybės atgavimo pradžioje suaktyvėjo mugės, o gal sutapo su mano, kaip tautodailininkės, kelio pradžia. Vienais metais abi su mama nuo Velykų iki Velykų išmarginome 1600 kiaušinių. Užsakymų buvo be galo daug, visus metus dirbome galvų nepakeldamos. Vėliau jau nebeskaičiavau, kiek kiaušinių per metus vašku išpuošdavau. Per visą gyvenimą jų - tūkstančiai. Daug padovanota, išdalinta, archyvą turiu nemažą", - sako alytiškė, per pusdienį vašku išrašanti 3-4 margučius. Anksčiau per 3 valandas ir dešimt išdabindavo, bet tada raštai buvę mažiau sudėtingi.
Audronė moka ne vieną dailiųjų amatų. Šiaudinius sodus varsto, molį minko, kalėdinius žaislus iš šiaudų riša, riešines mezga, bet visą save „atidavė" margučiams. Tradicinis marginimas vašku iš pažiūros nėra sudėtingas. Pamirkymas - taškas, pamirkymas - brūkšnelis. Po taškelį, brūkšnelį gimsta simboliai. Kartais, dabindama vašku, ranka pati veda. Kartais tenka susikaupti kuriant apgalvotą raštą. Jei pavyko širdžiai mielas, bando pakartoti. Tik niekada nesigauna toks pat. Tapo medinius kiaušinukus, bet dažniausiai tikrus: vištų, ančių, žąsų. Prieš imantis marginimo, kiaušinio turinys ištraukiamas, lieka tik lukštas. Į parodas keliauja tik natūralūs kiaušiniai, o dovanoms tinka mediniai.
O spalvina moteris įvairiais dažais. Kuria savo derinius iš žolynų. Nauja išrasti sunku, bet pavyksta. Šit, patarta talentingos kiaušinių margintojos iš Lazdijų, pernai rudenį išbandė graikinių riešutų nuovirą. Gavosi santūri, žemiška spalva.
Laimėti „Aukso vainiką" kiaušinių marginimo mene maža tikimybė. Audronės margučiai prieš devynerius metus regiono taikomojo meno srityje laimėjo pirmą vietą ir išvažiavo į šalies parodą. Margučiams tie metai buvo labai palankūs. Nors vainikuoti buvo ne jos, o tautodailininkės iš Žemaitijos Angelės Rauktienės skutinėtieji, džiaugsmas buvęs neapsakomas. Dėl to, kad pripažinimą pelnė jų visų puoselėjamas trapus menas.
Pamaryje - paprastai ir atbulai
Kiaušinių margintoja iš Šilutės Angelė Rauktienė didžiuojasi, kad jos kuriamas menas tęsia senąsias Mažosios Lietuvos tradicijas. Pirmiausia kiaušiniai čia skirdavosi ryškiomis spalvomis, o tai pamariškiams suteikė uosto privilegija. Čia buvo galima nusipirkti iš svetur atplukdytų ryškių dažų, nereikėdavę jų virti iš žolių. Čia vyravęs ir kitoks nei visur marginimo vašku braižas, vadinamas atbuliniu. „Kiaušinis iš pradžių nudažomas raudonai ar kiftaip, tada ant jo išpiešiami ornamentai. Po to spalva nuvaloma actu, lieka tik tai kas buvo po vašku. Galima ir kelias spalvas sujungti, kartojant tą patį metodą", - aiškino tautodailininkė. Niekur kitur taip nedaroma, tik šiame krašte.
A.Rauktienė prieš devynerius metus pelnė aukščiausią ir iki šiol vienintelį įvertinimą „Aukso vainiką" už savo margučius. Jie buvo atlikti ne tradicine pamariui technika, o skutinėti. Kiaušinių skutinėjimo Angelė išmoko iš savo suvalkietės mamos. Pradžiamokslį išėjo prieš daugiau nei 60 metų. Kaip margino mama, taip dar neišmokusi. Anot tautodailininkės, pradžia buvusi tik velykinis pažaidimas. Dabar džiaugiasi marginimo tradicijas perdavusi šeimai - nuo vyriausio iki mažiausio.
Anot tautodailininkės, senuoju laiku kiaušiniai Žemaitijoje buvo dažomi raudonai. Raudona reiškia gyvybę, džiaugsmą. Vėliau atsirado mėlyna - dangaus, skaidraus vandens spalva, geltona - saulės spalva. Paskui į geltoną kažkas įmaišė mėlynos spalvos ir ši tapo žalia. O dar vėliau visi padūko maišyti spalvas. Pamario krašto tradiciniai kiaušinių marginimo raštai, anot menininkės, išsiskiria paprastumu. Kažko ypatingo ieškojimas prasidėjęs tik mažiau nei prieš 80 metų. „Pradėjome ieškoti kažkokio ypatingo rašto, kažko sudėtingo ir įmantraus, o tada buvo paprasta, kiekvienas pradedantysis galėjo padaryti, net vaikas", - aiškina menininkė.
Pakeltas iki meno kūrinio
Karpinių, raižinių, kiaušinių marginimo vašku ir skutinėjimu meistrė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė paprastai pristatoma uteniške. Nes čia gyvena, bet save ji vadina rokiškiete, nes ten gimė. Kiaušinių skutinėjimo meną ji perėmė iš savo mamos Antaninos Tumėnienės, o perdavė savo dukrai Adelei Bražėnaitei. Mamos, žinomos kūrėjos, jau dvejus metus nebėra, bet liko jos išdailinti margučiai, kuriuos duktė Odeta pristato parodose. Prieš šias Velykas Aukštaitijos kūrėjų šeimos margučių paroda veikia Vilniuje, „Sauluvos" dailės galerijoje.
O.Bražėnienė ne tik pati kuria, bet ir moko kitus, gilinasi į tradicijas, kurias sudėjo į knygą „Margučių marginimas Aukštaitijoje". Šios knygos, dar vadinamos lietuviškų margučių enciklopedija, net papildomą tiražą teko išleisti. Knyga iliustruota arti 100 visos Aukštaitijos margučių autorių darbų.
„Apie margučių meną tikrai daug žinau, turiu didelę jų kolekciją. Vien tik mūsų šeimos - per tūkstantį išskutinėtų, išrašytų vašku. Dar tiek esu sukaupusi žinomiausių autorių kūrinių iš kitų kraštų", - sakė margučių marginimo ekspertė. Anot jos, lietuviški margučiai nuo kitų krikščioniškų šalių skiriasi santūrumu, saikingumu, kuklumu. Išlaikomi senoviniai raštai, margutis jais neperkrautas. Lietuviškiausios ir tikriausios spalvos - išgautos iš svogūnų lukštų ir juodalksnio.
Savęs ir kitų kiaušinių margintojų profesionalais ji nevadina. „Esame liaudies menininkai, ne profesionalai, tie, kurie jokių universitetų nebaigę. Mūsų menas yra tradicinis, paprotinis ir jį norisi perduoti. Ta tradicija niekada nesibaigs. Kiaušinis ne tik apeiginis valgis, objektas, jis pakeltas iki meno kūrinio",- sako O.Bražėnienė.
Anot Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistės, etnologės Astos Valiukevičienės, kiaušinių marginimo menas yra labai senas, nes siejamas su papročiais, aiškinančiais gyvybę. Vienas aiškinimų, kodėl kiaušiniui skiriama tokia gili prasmė, labai paprastas - išgyvenimas. Kai žmonės dar gyveno gamtoje, išgyventi žiemą jiems būdavo be galo sunku. Paukščių kiaušinis, rastas pavasarį gamtoje, tapdavo jėgų ir gyvybės šaltiniu.
