Margionių kaimas

Margionys - valstybinis Skroblininkų kaimas minimas nuo 1637 m., įsikūręs miškų glūdumoje. Dar 1974 m. Skroblaus slėnis buvo paskelbtas valstybės saugomu landšaftiniu draustiniu, o 1991 m. ši teritorija pateko į Dzūkijos nacionalinio parko Kapiniškių kraštovaizdžio draustinį.

Apsupti gamtos

Skroblaus versmės 2002 m. buvo paskelbtos gamtos paminklu, kaip gamtos paveldo objektai kaime saugoma Lietuvio liepa bei dvi drevėtos pušys - senovės bitininkystės liudininkai. Kaimą iš visų pusių supa pušynai, piečiau plyti nederlingos ganyklos ir laukai, dėl titnago gausos pavadinti Citnagyne (Titnagyne). Margionių titnago kasykla žinoma nuo akmens amžiaus (IX - VIII tūkst. pr. Kristų). Iš čia priskaldytos geros skeltės bei paruošti skaldytiniai buvo gabenami už kelių dešimčių, o vėliau ir šimtų kilometrų kaip strateginė medžiaga, iš kurios buvo gaminami darbo ir medžioklės įrankiai, prestižiniai kovos ginklai. Į pietryčius nuo kaimo driekiasi dabar jau nenaudojama geležinkelio Peterburgas-Varšuva linija, už kurios plyti atviri plotai, vadinami Valakais. Didžioji dalis šilinių dzūkų kaimų yra įsikūrę prie upių, upelių, bet iš Margionių išteka Lietuvos upių princu tituluojamas Skroblus.

Skroblus

Dr.Mindaugas Lapelė teigia, kad gatvinis šilinių dzūkų Margionių kaimas ir Skroblaus aukštupys neabejotinai yra žmonių ūkinės veiklos ir natūralios gamtos harmonijos pavyzdys. Prie pat kaimo esantys dirbamos žemės plotai, sudalinti siaurais ruoželiais, telkiasi Skroblaus slėnio aplinkoje, nes čia daugiau drėgmės ir dirvožemiai derlingesni. Gyventojai vietas daržams pasirinkdavo „ant mielo“, kur dirva ne tik pati derlingiausia, bet ir gerai laiko drėgmę. Kai vyko ganėtinai intensyvus ūkininkavimas (sodinamos bulvės, sėjami rugiai, šienaujama), Skroblaus slėnis žavėjo savo erdvėmis.

Kaimas

Gatvinio šilinių dzūkų kaimo sankryžoje, prie įvažiavimo, įkurtos kapinės, šalia jų stovi didžiulis dvigubas kryžius. Kryžių, talkinamas kaimo vyrų, sumeistravo Petras Balevičius. Šalia - stiebas vėliavai. Vėliava prie kryžiaus keliama kaimo ir valstybinių švenčių dienomis. Laidotuvių metu vėliava perrišama juodu kaspinu ir keliama iki pusės stiebo. Pietinėje kapinių pusėje aptvertas tvorele stovi dar prieš 1932 m. pastatytas mažas medinis kryžius su užrašu: „Nuo karo, maro, ugnies ir bado saugok mus, Viešpatie“. Arčiausiai gatvės pastatyti gyvenamieji namai. Arčiau gyvenamojo namo svirnas, tvartai, toliausiai suręsti kluonai. Erdvūs kiemai dažniausiai uždaro tipo. Ūkinė kiemo dalis atskirta tvoromis. Nei kultūros namų, nei bažnyčios kaime niekada nebuvo, o ir kolūkis sovietmečiu gyvavo trumpą laiką. Žmonės čia visais laikais daugiau gyveno iš miško nei iš žemės.

Žmonės

Didžioji Margionių kaimo gyventojų dalis - pensinio amžiaus žmonės. Anksčiau vertęsi iš savo ūkio, šiandien jau retai kas dirba žemę, augina galvijus. Vasarą vienas svarbesnių pajamų šaltinių - grybai ir uogos. Kaime įsikūrė turizmo paslaugas siūlanti Lavrenovų sodyba. Žmonių nuvarymo nuo žemės politika negailestingai palietė ir Margionių kaimą. 1959 m. kaime gyveno 261, o  2009 m. jau tik 69 gyventojai. Danutė Kvaraciejienė suskaičiavo, kad šiemet žiemoti liks tik 45 žmonės, kaime likusi tik viena karvė ir šeši arkliai. Kaimas garsėjo audėjomis, pynėjais, garsiausi Margionių kaimo žmonės: šviesaus atminimo poetas, savamokslis dramaturgas ir kaimo Klojimo teatro režisierius Juozas Gaidys ir kaimo metraštininkas Vaclovas Belevičius, kurio Vėlinių (rudeninių diedų) šventės ir apeigų aprašymuose, pasak Henriko Gudavičiaus, „jaučiama ypatinga altruistinė, o kartu ir panteistinė nuotaika - čia nieko nėra utilitariško, čia visuotinis teisingumas aukščiau už asmeninius dalykus“. Dalis gyventojų čia gyvena tik vasarą. Buvusi juristė (dabar pensininkė) Janina Keršanskienė savo įsigytą sodybą pakrikštijo „Gasparynė“ ir įkūrė joje ekspoziciją apie Margionių kaimo buitį, istoriją. Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Romualdas Ozolas savo sodybos kieme išsaugojo autentišką kaimo skerdžiaus trobelę. R.Ozolas ne tik dalyvauja visose kaimo šventėse, bet ir aktyviai rūpinasi gamtos išsaugojimu (2010 m. kaimo bendruomenė pasipriešino ketinimams atidaryti žvyro karjerą).

Margionių klojimo teatras

XIX a. antros pusės lietuviškų vakarų tradicijas, užgimusias Panemunėlyje, ryškiausiai išsaugojo Margionys, kuriame 1927 m. mokytojo Teofilio Sukacko suburti sodiečiai suvaidino Keturakio „Ameriką pirtyje“. Lenkų okupacijos sąlygomis kultūriniai vakarai vyko iki 1939 m., tačiau Margionių klojimo teatrą išgarsino J.Gaidys. 1939 m. paimtas į lenkų kariuomenę, pateko į vokiečių nelaisvę, pabėgo ir jau 1941 m. subūrė kaimo žmones į kultūrinę draugiją, kuri birželio 20 d. Kazio Saulevičiaus kluone suvaidino jo sukurtą spektaklį „Ašarų pakalnė“. Petras Mindeika savo publikacijose J.Gaidį sulygino su garsiuoju Juozu Miltiniu. Tą patį pabrėžė ir muzikologas Viktoras Gerulaitis LTV laidoje „Vakaro autografas“: „Lietuvos teatrų istorijoje būta dviejų Juozų unikalių teatrų: Juozo Miltinio Panevėžy ir Juozo Gaidžio Margionyse“.

Dabar J.Gaidžio darbą tęsia vienintelė jo mokinė Rimutė Avižinienė iš Marcinkonių. Margionių kaimo klojimo teatre R.Avižinienė organizuoja tradicinius kaimo teatrų konkursus „Citnaginė“ - Juozo Gaidžio prizui laimėti. Kuriant spektaklius įsitraukia iš miesto vasarai atvažiuojantys senųjų artistų anūkai.

Tradicijos

Nuo neatmenamų laikų Vėlinių laikotarpiu nedidelėse Margionių kaimo kapinėse po aukšta išdžiūvusia drevine pušimi užkuriamas laužas. Senovėje dzūkai Vėlines vadino Uždūšinėmis, Dziedais, Ilgėmis, jos buvo švenčiamos iki pusantro mėnesio. Margioniškiai Visų šventųjų vakarą lauže sudegina neatlaikiusius metų naštos kryžius ar kapų tvoreles. Meldžiamasi iš senų „kantičkų“, kalbamas rožinis. Laužu iš anksto rūpinasi vyrai. Aplink laužą susėsdavę ant kelmų, senesniems paruošdavę suolelius, pastatydavo kulbes. Numirus maldų vedančiajam ir laužu besirūpinančiam M.Gulgiui, organizaciniais reikalais rūpinasi kaimo seniūnas Vincas Kvaraciejus. Dabar maldas veda Agota Jeremičienė, giedamos senosios giesmės. Pirmą ir paskutinę dieną užtrunkama ilgiau. Po maldų neišsiskirstoma, dar pabūnama drauge, aptariami kaimo reikalai, pasidalijama naujienomis. Pasak vyresnių margioniškių, melstis aštuonis vakarus (oktavą) prieš kelias dešimtis metų pasiūlė tuometis Kabelių parapijos klebonas, tačiau prieškario laikais laužas Margionių kapinėse buvo kūrenamas ne tik Vėlinių laikotarpiu. Margionių kaimo metraštininkas V.Belevičius savo dienoraštyje 1936 m. balandžio 25-ąją, Šv.Morkaus dieną, rašė: „Rytą su kitais buvau kapinėse. Čia ramu, po drevi kūrendami ugnę atgiedojome valandas, rožančių, atskaitėme šv.Morkaus ir visų šventųjų litanijas ir giesmes, ėjome lankydami kitus kryžius. Pirmiausia aplankėme jubiliejinį Kazimieraičių kryžių, o nuo jo ėjome prie kitų. Prie kiekvieno kryžiaus buvo kalbama po trejus poterius“. Margionių Vėlinių laužą pirmą kartą spaudoje paminėjo Henrikas Gudavičius (Kultūros barai, 1993; 3. Šalcinis 1992; 6.). Išlikęs laužų deginimo paprotys Vėlinių metu Margionyse, - be jokios abejonės, yra unikalus reiškinys Lietuvos mastu. Šių metų Basanavičiaus premijos laureato dr.Vykinto Vaitkevičiaus žodžiais, tai gali būti dalis didelio apeigų komplekso, „kad taip buvo šildomos mirusiųjų vėlės (pirmiausia tais metais mirusiųjų), nes Gudijoje daug duomenų apie tą paprotį: „šildyti mirusiajam kojas“.