Litą sukūrė iš duonos ir česnakų

Maisto piešiniai merginą iš Joniškio išgarsino ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

„Jolita, duok litą“

Jolita savo teptuką gali nulaižyti. Kaip tik tai ji padarė Joniškyje, prieš metus piešdama patį pirmąjį savo kūrinį. Sirgdama nuobodžiavo, toptelėjo mintis pažaisti su maistu. Atradusi šokolado, jį ištirpino ir sukūrė menišką desertą ant palangės – šokoladinį dainininką Džimą Morisoną, pagardintą braškėmis. Prasidėjo maistinis kūrybos etapas.

J. Vaitkutės lėkštėje atsirado Prezidentė Dalia Grybauskaitė iš šaltibarščių ir jos mozaika iš sušių, šokoladinė „Eurovizijos“ nugalėtoja Conchita Wurst su barzda iš pabarstukų, egzaminų proga – švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis ant lietinių, aštrialiežuvis rašytojas Andrius Užkalnis iš juodųjų pipirų, humoristas Mantas Katleris iš kebabų padažo ar sviestinis mokslininkas Albertas Einšteinas ant duonos riekės.

Nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino iki Amerikos prezidento Barako Obamos: J. Vaitkutė skaičiuoja, jog, atmetus eksperimentus, maistinių darbų skaičius jau artėja prie dviejų šimtų. Merginos kūrybą pastebėjo, interviu jos prašė populiarus užsienio tinklaraštis „Bored Panda“, britų „Daily Mail“.

Pastaruoju metu internetą apskriejo naujausias jaunosios kūrėjos darbas, skirtas atsisveikinti su litu.

– Kodėl nutarei sukurti vieno lito instaliaciją su Žemaite? – paklausėme Jolitos.

– Tai buvo mano gimtadienio projektas – visada buvau pilietiška, o litas man daug reiškė asmeniškai. Nuo pat vaikystės atsimenu, kai vaikai sakydavo „Jolita, duok litą“. Tad nenorėjau lito paleisti taip lengvai – sukurti gyvą monumentą jam buvo svarbu.

Per gimtadienį savo „Facebook“ paskyroje paskelbiau, kad norėčiau išpildyti seną svajonę – papuošti troleibusus savo meniniais darbais. Tai gali būti iliustracija ar maistas. Atsiradus susidomėjusiems asmenims susiformavo ir idėja – litai iš to, ką kasdien randame ant tradicinio lietuviško stalo.

Darbai nuguls ant atvirukų, parodoje ir, turbūt, ant troleibusų. Tai priklauso nuo rėmėjų ir kitų aplinkybių. Pirmąjį litą finansavau pati. Taigi Žemaitės litas – simbolinis ir pirmas eilėje, bet tikrai ne paskutinis.

– Kokį maistą piešiniui naudojai ir kodėl?

– Maistą naudojau išskirtinai randamą ant tradicinio lietuviško stalo. Taip pat jis turėjo tikti pagal spalvas – Žemaitė – rudos bei geltonos atspalvių, negalėjo būti pagaminta iš ridikėlių ar šaltibarščių. Tam naudojome česnakų, kmynų, duonos, obuolių, įvairių kruopų, linų sėmenų.

– Kaip vyko kūrybinis procesas? Internete pasidalinai filmuku, kaip ant baigto kūrinio padarei „lito angelą“. Kodėl būtent taip užbaigei 12 valandų darbą?

– Kūrybinis procesas vyko puikiai! Kai dirbu su komanda niekada nesu tikra, ar visi tai ištvers, nes darbas yra kruopštus, reikalaujantis daug kantrybės ir susikaupimo. Mano dažno projekto padėjėja Emilija, kuria visiškai pasitikiu, padėjo man išpildyti kruopščiąją lito dalį.

Prie šio projekto prisijungę fotografai dirbo su šviesomis ir padarė viską profesionaliai. Nežinojau, kokia bus šio projekto baigtis, tačiau visi dalyvavę yra užsidegę tęsti projektą.

Viskas yra momentalu ir neamžina. Bet kokiu atveju mes privalėjome sugriauti darbą – kodėl to nepadarius kūrybiškai? Beje, labai juokinga, tačiau šį filmuką, kaip sugriaunu, parodė per vakaro žinias, informaciniame kanale, tai turbūt buvo puikus savireklamos projektas.

– Kokios kupiūros ir maistas joms kurti kirba galvoje dabar?

– Pagaminsime iš viso keturias kupiūras – 1, 10, 20, 50. Jei rėmėjai mus mylės, gaminsiu ir daugiau. Beje, maistas, kurį naudojame, bus aukojamas. Jis nėra sugadinamas, tad jį galima suvartoti tikslingai.

Suvaldo šaltibarščius ir kmynus

– Piešti maistu tave samdo ir reklaminiais tikslais – darei politikų veidus ant sausainių, Barboros Radvilaitės portretą iš uogienių ir jogurto, plakatą su Napoleonu iš trupinių su prancūziško raguolio kepure... Kokių dar neįprastų užsakymų esi sulaukusi?

– Kadangi mano tikslas per keletą metų tapti meno vadove, su reklama dirbu labai noriai. Tai, kad turiu tokią specifišką nišą, man leidžia vis labiau į tai įsitraukti ir atveria duris.

Vienas įdomiausių užsakymų reklamai – 100 šokoladinių portretų per dvi dienas. Daug pasakoti neleidžia įsipareigojimai, tačiau mes tai padarėme, tikiuosi apie tai dar išgirsite.

Galiu padaryti bet ką ir po kiekvieno darbo jaučiuosi dar labiau visagalė tai įgyvendinti. Dėl moralinių paskatų, žinoma, atsisakyčiau daryti nehumaniškus dalykus. Dažnas klausimas, ar sutikčiau daryti alkoholio reklamą, manęs nebekankina.

– Kokie yra piešimo maistu niuansai?

– Maistas keičia savo konsistenciją, kitas fizines savybes, pavyzdžiui, spalvą. Tai lemia ribotą laiką, per kurį darbas turi būti pagaminamas ir įamžinamas. Dažnas kūrinys yra daromas tik tam, kad turėtume jo nuotrauką. Tikriausiai tai yra sunkiausia dalis, kuriai reikia daugiau rankų, kad viskas būtų atlikta.

Medžiagiškumas čia pats įvairiausias, kmynai ir šaltibarščiai turi skirtingas savybes, kuriomis galima kurti piešinį, reikia tiesiog sugalvoti būdą, kaip tai suvaldyti.

– Kiek užtrunka pagaminti maistinį piešinį? Ar pasitaiko, kad nepavyksta?

– Kiek laiko trunka pagaminti vieną piešinį, priklauso nuo to, kokia tai medžiaga, kokios apimties darbas ir kiek turiu asistentų. Dažnai pasitaiko, kad nepavyksta, tačiau prieš tai aš nemažai eksperimentuoju ir tik bandymo metu išsiaiškinu, kaip viskas veikia.

Tai, kad kūrinys trumpalaikis, manęs neliūdina, turbūt požiūrį į tai atskleidžiau sugriaudama savo paskutinį darbą. Ir apskritai, kas šiandieniniame medijų pasaulyje turi ilgaamžiškumą? Jpg. failas? Aš turiu jį.

Kurti gali visi

– Garsėti savo menu pradėjai dar Joniškyje, dabar studijuoji meną Vilniuje. Kaip manai, ar menininkui svarbus išsilavinimas ar pakanka įgimto talento?

– Nežinau, ko reikia menininkui, nes menininkė nesu. Manau, kad kurti gali apskritai visi ir tai nebūtinai yra vizualu, judesys ar garsas. Kalbant apie mane pačią ir mano tikslus, tam pasiekti reikia daug ir tikslingai dirbti, praktikuotis ir pažinti.

Kaip jau minėjau – mano tikslas tapti meno vadove reklamos pasaulyje, manau, kad einu tiesiai link savo tikslo. Taip išeina, kad dirbu daugiau nei oficialiai studijuoju, bet dirbdama – studijuoju kur kas daugiau, nei galėčiau išmokti universitete bei kolegijoje.

– Bendradarbiaudama su konferencijų apie vizualiąją kultūrą organizatoriais, judėjimu „Penketai“ Nacionalinėje dailės galerijoje skaitei pranešimą apie kūrybiškumą. Kokią svarbiausią mintį apie kūrybiškumą ir įkvėpimą nori perduoti kitiems?

– „Penketuose“ man buvo garbė dalyvauti. Per trejus metus trunkantį pranešimų ciklą esu jauniausia pranešėja, o šis renginys sulaukė daugiausiai dėmesio. Svarbiausia mano pranešimo žinutė buvo, kad kiekvienas gali kurti, ir savo kūrybiškumą galima valdyti. Manau, ten atėję ir išgirdę tikrai tuo patikėjo.

– Kaip būti kūrybiškam?

– Disciplina ir bandymas ugdo ne tik meistrystę, bet ir išlaisvina protą.

– Tau neseniai sukako devyniolika, o jau skaitai pranešimus lyderių forumuose ir įkvepi kitus savo asmeniniu pavyzdžiu. Kokia to paslaptis?

– Nuolatinis noras siekti ir pakilti laipteliu aukštyn, kad ir labai mažyčiu. Visada esu išsilaisvinusi kūryboje. Visi gali kurti.