Lietuvos jūrų muziejus savo tęstinę programą „Lietuva - jūrinė valstybė", skirtą paminėti šalies laivyno šimtmečiui, neatsitiktinai pristatė Vasario 16-osios išvakarėse. Ši data labai svarbi Lietuvai, kaip jūrinei valstybei. 1923 m. vasario 16 d. ambasadorių konferencijoje Paryžiuje oficialiai patvirtinta, kad Klaipėdos kraštas atitenka Lietuvai. Nuo tos datos prasidėjo mūsų šalies jūrinis gyvenimas.

Muziejus ragina visą Lietuvą jūrinio laivyno šimtmetį minėti ne tik šiemet, bet iki pat 2023 metų, kai švęsime Klaipėdos krašto prijungimo ir Lietuvos tapimo jūrine valstybe šimtmetį.

Pirmas bandymas nesėkmingas

1921 m. kovo 11 d. į Klaipėdą atplaukė ir antrasis motorinis burlaivis „Kastytis". Po pirmųjų apsilankymų Lietuvos uoste abu prekybiniai burlaiviai su druskos ir miltų kroviniu išplaukė į Latvijos uostus. Pasak muziejaus direktoriaus pavaduotojo, istoriko Romualdo Adomavičiaus, realų priėjimą prie jūros Lietuva gavo 1921 m. kovo pabaigoje, kai pasirašė sutartį su Latvija ir gavo pajūrio ruožą tarp Palangos ir Šventosios.

Kauno ir kitų verslininkų bandymas įsigijus laivus „Jūratė" ir „Kastytis" kurti Lietuvos jūrinį laivyną, pirkti Lietuvos garlaivių bendrovės akcijas, nebuvo sėkmingas, nors pinigų laivams pirkti aukojo ir Amerikos lietuviai. Laivai plaukiojo, bet prekybos nevykdė.

Tik praėjus 15 metų, įsikūrė tautinė laivybos kompanija „Lietuvos Baltijos loidas", atsirado nuolatinės laivybos linijos, prasidėjo prekyba. Tada Lietuva jau turėjo laivus „Panevėžys", „Kaunas", „Marijampolė", „Maistas", „Utena", „Kretinga", „Šiauliai". Tikrasis tautinis laivynas susiformavo apie 1926 metus. Iki 1939 m. šalis jau turėjo 30-40 profesionalių jūrininkų, kurie mokėsi užsienyje - Olandijoje, Švedijoje, Vokietijoje.

Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius Vaclavas Stankevičius sako, kad šiais laikais šalies jaunimas domisi jūrinėmis specialybėmis, tačiau studentų skaičius nedidėja, bet jau treji metai yra stabilus, nemažėja.

Laivynas posūnis?

„Limarko" grupės prezidentas Vytautas Lygnugaris pateikia tokius skaičius. Europos Sąjungos, kuri valdo apie 50 proc. pasaulinio laivyno, kompanijų laivyną sudaro 23 tūkst. laivų. Lietuvos laivams tenka tik 0,5 proc. ES laivyno tonažo, t. y. lašas jūroje.

Per 20 metų Lietuvos laivynas sumažėjo 2,5 karto. Ir jis turi tendenciją mažėti toliau. O ES laivynas nuo 2005 iki 2014 metų išaugo 70 proc. Pasak V.Lygnugario, Lietuvos laivynui konkuruoti gana sunku.

Šiam verslui mūsų šalyje nesudarytos palankios sąlygos. Nors taikoma tonažo mokesčio lengvata, gyventojų pajamų mokesčio lengvata jūrininkams, nėra tokių pagrindinių dalykų, kaip „Sodros" lubų lygis, kurį turi kitos ES šalys. Todėl Lietuvos jūrininkai ieško darbo kitose šalyse. Lietuvos laivams trūksta darbininkiškų profesijų jūrininkų. Juos tenka samdyti iš trečiųjų šalių. Jie gali sudaryti tik 50 proc. įgulos narių skaičiaus. Pasak V.Lygnugario, to nepakanka, o reikalavimas, kad kapitonas būtinai būtų ES pilietis, yra perteklinis.

Lietuviui tolimi vandenys - įtartina vieta

Rašytojo, publicisto, profesoriaus Justino Žilinsko manymu, juntamas skirtumas tarp žemyninės Lietuvos dalies ir Klaipėdos. Šalies populiariojoje kultūroje nėra esminio supratimo, kad Lietuva - jūrinė valstybė. Didieji vandenys lietuviams nuo seno buvo įtartina vieta ir jie eina prie jūros, o neplaukia į ją. Lietuvių dainose irgi jūros mažai, išskyrus pamario žvejų dainas.

Poezijoje ir literatūroje taip pat jūra nedažnai sutinkama. Iš rašytojų, rašiusių apie jūrą, labiausiai žinomas kaip marinistas Ignas Pikturna. Publicistinėje literatūroje, be Aloyzo Každailio knygos „Laivai ir jūrininkai", jo knygų vaikams, daugiau nieko įsimintino nėra. J.Žilinskas mano, kad iki žemyninės dalies gyventojų sąmonės Klaipėda „neprisikasa".

Tiems, kurių širdyje jūra

Muziejus pristatė pirmą savo programos projektą „Geltona. Žalia. Raudona. Mėlyna!", kuris, anot O.Žalienės, sukurtas tiems, kurie širdyje nešiojasi jūrą.

Projekto koordinatorė, muziejaus Kultūros komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vedėja Nina Puteikienė pastebi, kad Lietuva pasauliui pristatoma kaip krepšinio, archajiškos kalbos, lazerio, biomedicinos, greičiausio interneto šalis, bet ne kaip jūrinė valstybė. Pasak N.Puteikienės, mūsų Trispalvėje trūksta ketvirtos spalvos - tamsiai mėlynos jūros spalvos ir tautos suvokimo, kad jūra yra platesnė nei paplūdimiai. „Didelis galvosūkis mums buvo, kaip istoriją patraukliai perteikti visuomenei, kad ji būtų įdomi ir jaunimui. Jūroje savo įspaudus palieka kiekviena valstybė, o laivų kapitonų likimai - valstybės istorijos dalis. Todėl nusprendėme istoriją parodyti per iškiliausių Lietuvos kapitonų portretus", - sako ji.

Lietuvos jūrų muziejus nuo šiol kiekvieną antradienį savo socialiniame tinkle „Facebook" pristatys po vieną kapitono istoriją. Vaizdas nebus statiškas, o animuotas. Taigi dešimt savaičių bus pažindinama su iškiliausiais tarpukario Lietuvos kapitonais. Muziejus ketina išleisti atvirukų rinkinį „Lietuvos jūrų laivynui - 100", ant UAB „Memelio miestas" pastato sienos pasirodys didžiulės fotografijos „Lietuvos jūrų laivynui - 100", parodoje „Laivai Lietuvos istorijos bangose" Kruizinių laivų terminale bus pristatomi laivų modeliai. Pats įspūdingiausias ir reikšmingiausias muziejaus renginys - nauja ekspozicija „Nuo žagrės prie šturvalo", pasakojanti tarpukario Lietuvos laivybos istoriją.