respublika.lt

Liaudies meno puoselėtojas

(0)
Publikuota: 2020 spalio 08 10:23:21, Algirdas BUTKEVIČIUS, parengta pagal „Biržiečių žodį“
×
nuotr. 4 nuotr.
Liaudies meno mylėtojas ir gelbėtojas Antanas Jaroševičius. Autoriaus archyvo nuotr.

Tautodailės metai mums primena liaudies meno mylėtoją ir globėją Antaną Jaroševičių, kurio 150-ąsias gimimo metines minėjome šiemet.

 


1912 metais Lietuvių dailės draugija prancūzų ir lietuvių kalbomis išleido albumą „Lietuvių kryžiai." Įžangą „Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje" parašė Jonas Basanavičius, o apipavidalino Lietuvių dailės draugijos pirmininkas dailininkas Antanas Žmuidzinavičius.

Tarp aštuoniasdešimties daugiausia Panevėžio ir Šiaulių apskrityse 1904-1912 metais pieštų kryžių ir koplytėlių yra keletas ir iš Vabalninko bei Jasiuliškių, Zaprūtiškio, Gaižiūnų kaimų. O piešė juos tautinio liaudies meno mylėtojas ir puoselėtojas dailininkas Antanas Jaroševičius. Jis pirmasis po spaudos atgavimo legaliai Peterburge pradėtame leisti „Lietuvių laikraštyje" 1905 metais išspausdino straipsnį „Apie lietuvių dailę," kuriame rašė, kad „lietuviai turi savo ilgą istorišką praeitį, savo kalbą, būdą, papročius, tikėjimą ir savo tautišką dvasią, kuri apsireiškė dainose, pasakose, dailiadarbystėje, architektūroj ir t.t., visur, kur tik žmogui prisiėjo savo išmintį ir fantaziją prijungti."

A.Jaroševičius gimė 1870 metų liepos 22 dieną. Tėvai Kazimieras Jaroševičius ir Natalija Mulevičiūtė-Jaroševičienė buvo ūkininkai. Šeima buvo gausi, augo septyni vaikai: keturi broliai ir trys seserys. Mokėsi pas daraktorių. Vėliau Mintaujos gimnazijoje. Jos nebaigė, bet tų klasių užteko įstoti į garsią barono A.Štiglico techninio piešimo mokyklą Peterburge, kur buvo ruošiami piešimo ir taikomosios dekoratyvinės dailės dėstytojai pramoninio profilio dailės mokykloms. Čia mokytis Antaną Jaroševičių paskatino ir materialiai parėmė Pasvalio krašto šviesuolis ir mecenatas inžinierius Petras Vileišis.

1899 metais baigęs studijas A.Jaroševičius dirbo Peterburgo teatruose dekoratoriumi, vėliau Zimino meniškų baldų dirbtuvėje. Čia pagamino stilizuotus baldus, kurie 1901 metais Paryžiaus tarptautinėje parodoje pelnė didįjį sidabro medalį. A.Jaroševičius buvo pirmas lietuvis dailininkas, su savo taikomosios dailės darbais pasirodęs Vakarų Europoje ir ten sulaukęs gero įvertinimo.

Įsitikinęs, kad iš dailininko profesijos pragyventi bus beveik neįmanoma, A.Jaroševičius apsisprendžia tapti mokytoju. Negavęs tarnybos Lietuvoje, 1900 metais išvyksta į Orlovą. Mergaičių gimnazijoje dėsto piešimą. Netrunka išgarsėti kaip visapusiškai išsilavinęs ir talentingas pedagogas. Po kelerių metų perkeliamas į Kazanę ir skiriamas aukštosios techninės mokyklos pedagogu.

Gyvendamas ir dirbdamas Kazanėje, dailininkas visas vasaros atostogas praleisdavo tėviškėje. Čia būdamas susižavi lietuviškais kryžiais ir koplytėlėmis. Pasakojama, kad vieną vasarą Antanas Jaroševičius į Skrebotiškį atvažiavo dviračiu, kurį atsigabeno traukiniu iš Kazanės. Tikriausiai dviratis labai pravertė dailininkui keliaujant po Lietuvą ir ieškant išlikusių puošnių ir originalių kryžių. Jį žavėjo kryžių formų ir ornamentų įvairovė. Piktinosi, kad kapinėse jų vietoje atsiranda neskoningi, lietuvio dvasiai svetimi geležiniai, fabrikuose gaminti kryžiai. „Aš sumaniau, - 1912 metais albumo „Lietuvių kryžiai" pratarmėje rašė Antanas Jaroševičius - imtis komponuoti lietuviškus metalo arba akmens kryžius, kad paskui, suradus fabrikantų, galima būtų paskleisti juos nykstančių vietoje ir tokiu būdu užkirsti kelią netikusiai įtakai."

Dailininko piešti kryžiai, eksponuoti lietuvių dailės parodose, sulaukė publikos susižavėjimo. A.Jaroševičiaus piešinių pasisekimas paskatino Lietuvių dailės draugiją dalį dailininko pieštų kryžių ir koplytstulpių išleisti atskiru leidiniu. Taip 1912 metais Juozo Zavadskio spaustuvėje buvo išspausdintas A.Jaroševičiaus sudarytas albumas „Lietuvių kryžiai."

1921 metais su pirmu pabėgėlių ir tremtinių lietuvių ešelonu grįžęs į Lietuvą, A.Jaroševičius 15 metų mokytojavo Giedraičių progimnazijoje. Mokė vaikus piešti, rengė piešinių parodas, margučių konkursus, skatino mokinius komponuoti liaudiškus ornamentus. 1927 metais įkūrė vienintelę Lietuvoje dailiųjų medžio darbų klasę, kuri 1930 metų pramonės parodoje Kaune buvo apdovanota bronzos medaliu. Rašė straipsnius įvairiais kultūros klausimais. 1939 metais išleido knygą „Dailieji medžio darbeliai." Pagal jo projektą 1928 metais Giedraičiuose buvo pastatytas paminklas „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 metais." Nepamiršo dar vaikystėje iš tėvų namų atkeliavusios meilės darbštuolėms bitėms ir sodininkystei. Karklynės kaime, gražiai tvarkomos sodybos bityne, buvo keturios dešimtys bičių šeimų. O sode, kaip mena jo buvę mokiniai, stovėjo daugybė paties dailininko suprojektuotų ir padarytų kryžių. Karo metais dvejus metus saugojo ir globojo nuo vokiečių arešto besislapstančią žydaitę iš Giedraičių Esfirą Gudmanaitę. Sužinojęs, kad vienkiemiuose bus daromos kratos, ją slėpdavo viename iš avilių.

Mirė Antanas Jaroševičius Karklynėje 1956 metų birželio 17 dieną.

1990 metais Giedraičių vidurinei mokyklai buvo suteiktas dailininko Antano Jaroševičiaus vardas.

Šiandien Lietuvos dailės muziejaus fonduose saugoma daugiau kaip 200 įvairių
A.Jaroševičiaus kūrinių. Yra jų ir Kauno M.K.Čiurlionio galerijoje. Ankstyviausieji sukurti dar 1892 metais. Išvykęs į Kazanę, mėgo akvarelėse įamžinti ne tik Kazanės ar Kaukazo kalnų vaizdus, bet ir tėviškės peizažus, juose atskleisdamas kuklų, širdžiai mielą lietuviškos gamtos grožį. Jis buvo vienas pirmųjų lietuviškų atvirukų kūrėjų, 1908 metais „Vilniaus žiniose" rašęs, kad atvirų laiškelių (taip jis vadino atvirukus - aut. past.) leidimo tikslas - „lavinti estetiškus visuomenės jausmus, supažindinti ją su tuo, kas yra dailesnio ir prakilnesnio mūsų krašte."

Tačiau didžiausias jo rūpestis buvo saugoti nuo nykimo, žalojimo ar sąmoningo naikinimo liaudies meno lobius: kryžius, koplytstulpius, koplytėles su įspūdingomis šventųjų statulėlėmis, ornamentais išmargintus baldus, ąsočius, raštuotus audinius. Gindamas nuo pražūties šiuos turtus, jis parašė ne vieną dešimtį straipsnių, kuriuose dailininkus ir dailės mėgėjus ragino sergėti nuo pragaišties liaudies dailės likučius, juos rinkti, nes „iš tų likučių, iš tų trupinių su jūsų ir visuomenės pagalba turi išaugti ir išbujoti mūsų tautos dailės nauji pavyzdžiai."

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Biržuose buvo surengtos kelios žemės ūkio parodos. Praūžus karui, pradėjus kurti naują gyvenimą, 1922 metų rugsėjo 4 dieną netoli Biržų geležinkelio stoties buvo suruošta po karo pirmoji žemės ūkio, pramonės ir liaudies dailės dirbinių paroda. „Biržų žinių" savaitraštyje parodos rengėjas - Biržų srities žemės ūkio parodos komitetas - kvietė visus apskrities piliečius prisidėti prie parodos, siųsti į ją viską, ką turi įdomesnio. „Tikimės, - rašė parodos rengėjai, - kad šiame taip svarbiame darbe neatsisakys padėti kunigai, mokytojai, moksleiviai ir kiti inteligentai, duodami patarimų žmonėms, ką siųsti į parodą ir sudarydami eksponatų sąrašus." Tarp parodai pageidautinų daiktų nurodyti ir molio dirbiniai (puodai, žaislai) bei įvairūs audeklai ir rankdarbiai (drobės, milai, čerkasai, rankšluosčiai, staltiesės, juostos, pirštinės ir kt.).

Vėliau „Biržų žiniose" rašoma, kad „Biržų paroda, galima sakyti, pasisekė. Parodų komisijos rimtai pasidarbuota. Parinkta puiki vieta prie stoties, aptverta. Rankų dirbiniams ir smulkiems gyvuliams buvo paruošta vieta ten pat, prie stoties, dvaro didžiulėj daržinėj. Nuo pat parodos atidarymo iki jos uždarymo griežė orkestras."

Geriausių eksponatų savininkus ekspertų komisija apdovanojo pagyrimo raštais. Neliko nuskriausti ir liaudies dailės kūrėjai: molio indus pristatęs biržietis Napoleonas Teseckas, juostas, kilimėlius, lovatieses ir kitokius audinius į parodą atgabenusios Biržų miesto gyventojos Darata Plepienė, Ona Balčiūnaitė, Vanda Silvestravičaitė ir kt.

Panašios parodos, kuriose buvo laukiami ir tautodailės kūrėjai, buvo rengiamos vos ne kasmet. O 1928 metais, minint Nepriklausomybės paskelbimo dešimtmetį, įsteigiamas Biržų muziejus. Jį aplankęs Akiras-Biržys knygoje „Biržų apskritis" rašė apie muziejuje esantį Liaudies meno skyrių, kuriame saugoma apie 30 medinių šventųjų skulptūrėlių, 15 metalinių kryžių viršūnių, tošimi apipintų ąsočių ir puodynių, įvairių audinių, liaudies muzikos instrumentų (kanklių, trimitų, skudučių) ir kitokių smulkesnių liaudies meno dirbinių.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s