L.fon Triero provokacija sukrėtė Kanus

Konkurse jis pristatė beprotiškiausią ir šiurpiausią košmarą “Antikristas”. Jei minimalistiniam paranojiškam filmui su dviem ypač drąsiais aktoriais - Šarlote Gainsburg ir Vilemu Defo - pavyktų pasistiebti iki “Auksinės palmės šakelės”, dauguma žurnalistų būtų šokiruoti ir pasipiktinę. Kita vertus, skandalingosios provokacijos tiesiog neįmanoma pamiršti, nes ji ilgam apsigyvena mintyse ir pasėja baimę.

Radikalios emocijos

L. fon Triero žanrinis siaubas yra žiauriai nemalonus, velniškai neskanus, psichiškai nesveikas, ištvirkėliškai pornografiškas ir sunkiai pakeliamas net stiprių nervų žmonėms. Tokį sadistišką sekso, kraujo, egzorcizmo ir laukinės gamtos reginį įmanoma ištverti tik vieną kartą. Bet tikrai verta priimti asmeninį režisieriaus kvietimą pasisvečiuoti jo baimėse ir fantazijose.

Pirmajame seanse spaudai kolegos šokinėjo nuo kėdžių, garsiai reiškė emocijas, pačiu šlykščiausiu momentu pasigirdo moteriškas šūksnis: “O ne, tik ne tai!”, netikėta finalinė dedikacija Andrejui Tarkovskiui buvo garsiai išjuokta, o šokiruojantis reginys demonstratyviai nušvilptas. Visa tai reiškia, kad Kanai pamatė unikalų ir neeilinį filma.

Sekso troškulys

Į šešias dalis (prologas, “Gedulas”, “Skausmas”, “Neviltis”, “Trys išmaldos prašytojai”, epilogas) suskirstytoje siaubo dramoje viskas atrodo ramu iki paskutinio pusvalandžio, kai režisierius į darbą paleidžia varnos snapą, grąžtą, akmenis, kastuvą, pjūklą ir žirkles. Ką reiškia tas sadistiškas teroras ir simboliais užkoduotos religines aliuzijos, beveik neimanoma išgliaudyti be papildomų paaiškinimų. Bet provokuojančio filmo autorius kategoriškai nenori nieko sufleruoti. Gali būti, kad L.fon Trieras šėtonu siekė pavaizduoti moterišką seksualumą, nepasotinamą aistrą ir nuodėmingą geismą.

“Esu blogas katalikas. Kitados mėginau tapti religingas, bet nepavyko. Nenorėčiau būti vienu iš Dievo draugų “Facebooke”, - akcentuoja “Dogmos” manifesto tėtušis, kurį paguodžia tikėjimas savimi, kad yra pats geriausias iš visų, o visi kiti režisieriai stipriai pervertinti: “Andrejus Tarkovskis man yra tikras Dievas. Išgyvenau tikrą ekstazę, kai pirmą kartą pamačiau “Veidrodį” ir žiūrėjau kitus jo filmus. Tikrai žinau, kad A.Tarkovskis matė mano debiutinį filmą ir šis jam siaubingai nepatiko, bet radikali jo reakcija tik dar labiau paskatino eksperimentuoti toliau”.

Vaistai nuo depresijos

Prieš dvejus metus jis išgyveno depresiją. Tokią gilią, kad kelis mėnesius gulėjo lovoje. Rimtai abejojo, ar sugebės kada nors sukurti bent vieną filmą. Kiek atsigavęs autorius vis dėlto parašė trumpą scenarijų pagal Anderso Tomaso Jenseno idėją apie žiauraus likimo nuskriaustus sutuoktinius, kurie miško sodyboje stengiasi susitaikyti su mažamečio sūnelio netektimi.

“Antikristas” yra savotiška terapija po mane užklupusios depresijos, bet kartu ir testas, ar dar turėsiu aistros kūrybai. Filmavimo rutina atpalaiduoja ir suteikia vidinės ramybės. Susirinkusiems aktoriams pasakiau, kad galėsiu dirbti tik 50 proc. savo jegų. Šį kartą net nesugebėjau valdyti kameros. Gydytojai sako, kad prireiks septynerių metų, kad galutinai išsivaduočiau iš tokios gilios depresijos”, - prisipažino 53 m. L.fon Trieras. Nuo 12-ojo gimtadienio jis prie lovos laiko pasidėjęs Nyčės veikalą “Antikristas”.

Rojus aktoriams

Po trumpo pasirodymo “Manderlyje” V. Defo pats pasiprašė, kad Larsas jam parašytų dar ką nors. Kai perskaičiusi scenarijų režisieriaus žmona replikavo, kad amerikietis tikriausiai atsisakys sunkaus vaidmens, išprovokuotas aktorius dar stipriau užsimanė priimti iššūkį. “Mano filmuose vyrai praktiškai vaizduojami kaip totalūs idiotai, ir “Antikristas” ne išimtis. Jie absoliučiai nieko nesuvokia, sugeba viską sugadinti ir prisiviria rimtų bėdų”, - intrigavo L. fon Trieras.

“Šis filmas man prilygo svajonės išsipildymui, nes gerbiu Larso humoro jausma ir mėgstu dirbti su režisieriais, kurie tiek daug duoda aktoriams ir suteikia unikalią galimybę atsiskleisti. Jo metodai radikalūs, nes prieš filmavimą neleidžia repetuoti ir skaityti scenarijaus, o tik užveda ant kelio, prašo improvizuoti ir viską įdėmiai stebi. Kai įpranti prie reikalavimų, tai pradedi jausti, kaip pats bendradarbiauji kurdamas sceną. Larsas yra tarsi rojus kiekvienam aktoriui”, - teigė kankinio vaidmeniui pasiryžęs V.Defo. Jo herojui daužomos genitalijos ir pergrežiama koja, o galiausiai užkasamas gyvas po žememis. Paklaustas, ar nejaučia, kad šį kartą peržengė ribą, aktorius atsakė vienu žodžiu - ne.

“Šarlote nuėjo tikrai per toli, bet jau nebegalėjau jos sustabdyti. Ji yra labai kukli mergina, bet sekso scenose vaidino be jokio atsikalbinėjimo. Jos mąstyme nepastebėjau nė trupinėlio abejonės”, - sarkastiškai papildė L.fon Trieras, kuris vėl suruošė psichologinių ir fizinių išbandymų moterims maratoną, bet šį kartą žiauriai ir skausmingai kenčia vyrai. Prieš susitikimą su prancūze režisierius leido paskaityti scenarijų dviem garsioms aktorėms, bet joms neatlaikė nervai. “Dogvilyje” vaidinusi Nikole Kidman sykį retoriškai paklausė režisieriaus, kodėl šitaip blogai elgiasi su moterimis, kodėl mėgsta tyčiotis iš jų. “Neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą apie raganų medžioklę. Sakykite ką norite, bet tai gera medžiaga siaubo istorijai. Netikiu, kad egzistuoja raganos. Nenorėčiau moterų ir jų seksualumo prilyginti blogiui, bet tai mane labai baugina”, - sakė jis.

Mylimiausias nekenčiamiausias

62-ojo Kanų festivalio auditoriją sadistiškai supurtęs L. fon Trieras kol kas nežino, ką veiks toliau. “Pirmiausia privalau išgyventi Kanus, o tai bus nelengva. Išnaudojau visą savo energiją, kad priversčiau šitą paukščiuką skraidyti, ir dar nespejau pagalvoti apie kitą filmą”, - prisipažino ambicingas keistuolis iš Danijos. Žiūrovai ir kritikai jį myli ir jo nekenčia, todėl ir naujausias “Antikristas” sulaukė radikaliai skirtingų įvertinimų - nuo beprasmiško šlamšto iki fenomenalaus šedevro.