5 nuotr.Dzūkija turi dar ir kitą, daug apie ją sakantį pavadinimą - Dainava. Tai dainas dainuojančių, jas kuriančių ir širdyje turinčių menininko gyslelę žmonių kraštas. Šviesios atminties, jau anapilin išėjęs Gintaras Beresnevičius yra pasakęs, kad „ gimti dzūku leidžia tik Dievas!". Tik šiame krašte galėjo gimti įžymiausias pasaulio lietuvis Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, mūsų trispalvę sukūręs Antanas Žmuidzinavičius, tautinio epo autorius, rašytojas Vincas Krėvė, dainininkė Veronika Povilionienė. Visų ir neišvardinsi. Netrūksta šiame krašte talentų ir dabar.
Kad žmogus būtų laimingas, jis turi turėti namuose laukiančią mylimą šeimą, mėgstamą darbą ir laisvalaikio užsiėmimą. Neabejoju, kad varėniškė, plaukų modeliuotoja Eglė Antanavičienė - laimingas žmogus. Nes, pagalvojau, nelaimingas žmogus išpuošti savo namus fantastiškais, kruopščiai siuvinėtais paveikslais tiesiog negalėtų.
Bet, pasakodamas apie Eglės pomėgį, pirmiausia negaliu nepaminėti jos tėvo, visoje Dzūkijoje ir Lietuvoje garsaus tautodailininko Vytauto Baublio. Apie jį daug pasako faktas, kad tautodailininkas yra patekęs į Lietuvos rekordų knygą kaip didžiausio mūsų šalyje Jano Mateikos paveikslo „Griunvaldo mūšis" kopijos autorius. Tiesa, jeigu reiktų apibūdinti visą jo kūrybą, ko gero, šis, nors ir daug ką apie V.Baublį pasakantis faktas, reikštų nedaug. Buvęs boksininkas, baigęs Kūno kultūros institutą, pedagoginį darbą dirbo trumpai. Vytautas, kurį nuo mažens traukė menas, dailė, pasirinko dailininko darbą Varėnos kultūros namuose. Čia, jo dirbtuvėse, pasibaigus valdiškiems darbams, ilgai negesdavo šviesa. Dažnai užsibūdamas iki vidurnakčio, V. Baublys tapė paveikslus, o iš molio, medžio, metalo kūrė darbus, kuriuose atsispindėjo Lietuvos istorija, mitologija, religija. Tai buvo jo širdies ir dvasios kalba.
Sovietmečiu į įvairias rajonines ar respublikines menininkų parodas atvykę tarybinės nomenklatūros atstovai Vytauto darbų stengėsi nepastebėti. Apie paveikslus, kuriuose pavaizduoti Lietuvos didieji kunigaikščiai, Tautos mitai ir legendos, nieko nerašė ir to meto meno kritikai. Varėniškio menininko darbai sau tinkamiausią vietą rado jo rankomis pastatytuose namuose, kur, viską išpuošdamas lietuviškais tautiniais ornamentais, meistravo pats.
Tad neatsitiktinai vyresniajai savo dukrai jis suteikė bene gražiausios mūsų pasakos herojės Eglės vardą. Neatsitiktinai jos kambario sienos buvo išpuoštos Žilvino ir jo palydovų žalčių motyvais. Kiek vėliau čia atsirado „Jūratė ir Kąstytis", „Vilniaus legenda" su geležiniu vilku ir kunigaikščio Gedimino atvaizdu. Eglė pasakoja, kad namuose niekuomet nesijautė vieniša, nes nuo kambarių sienų į ją žvelgė tėčio sukurti karvedės Gražinos, kunigaikštienės Birutės, karalienės Barboros Radvilaitės atvaizdai.
Eglė, užaugusi dvasios ir meno estetikos turinčiuose namuose, kaip sako dzūkai, „tėvo net trupinius surinkusi", dar mokykloje išgarsėjo savo meniškais rankdarbiais. Daugelis jos draugų stebėjosi, kad, turėdama tokią Dievo dovaną, ji pasirinko finansų mokslus, kuriuos baigusi pradėjo dirbti buhaltere. Bet nuo likimo nepabėgsi. Žmogui, kuriam Viešpats skyrė kurti grožį, sėdimas ir monotoniškas darbas kabinete visai netiko. Eglė, baigusi pusmetį trukusius kursus „Femina Bona" mokymo centre, tapo plaukų stiliste.
Eglė Baublytė-Antanavičienė su vyru Nauriu augina dvi dukras ir jau sukūrė savo šeimos namus, kuriuos, be tėčio darbų, puošia jos pačios siuvinėti paveikslai. Kai pirmą kartą patekau į Antanavičių namus, pirmiausia nustebino žinomų Vakarų tapytojų reprodukcijų, kaip tada pagalvojau, gausa. Bet netrukus supratęs apstulbau, kad „reprodukcijos" - meistriškai kryžiuku Eglės išsiuvinėtos dailės meistrų kopijos. Kiekvienai jų sukurti reikėjo kelerių metų kruopštaus darbo. Štai Emilio Munje (Emile Munier) darbas „Sudužusi vaza", kurio dydis 400 x 597 cm, sukurtas iš 238 800 dviejų šimtų spalvų siuvinėtų kryžiukų, Gabrielio Ferje (Gabrieliel Ferrier) „Angelas sargas" - iš 250 tūkstančių kryžiukų, o Leonardo da Vinči „Monos Lizos" paveikslas, prie kurio dabar dirba Eglė, bus baigtas, kai ji išsiuvinės 248 400-tąjį kryželį. Tada jos vyrui Nauriui šį žmonos kūrinį teks rėminti ir surasti jam tinkamą vietą jaukių namų interjere.
Eglė nepardavinėja savo šedevrų. Kiekvienas jos sukurtas kūrinys - jų šeimą supančios gerosios auros dalis. Kūrėja sako, kad dirbdama prie Dievo, gerosios jėgos atvaizdo, visada atiduoda visą save. Pats darbo procesas, kada siuvinėji gerąją dvasią, kuri gins tave ir artimuosius, globos ir saugos, kartais yra svarbiau už patį rezultatą. Kelerius metus dirbdamas tokį darbą, daraisi geresnis, atlaidesnis. Ta geroji aura visus šeimos narius visada trauks sugrįžti čia, kur gyvena mama. Tad argi galima tokiais dalykais prekiauti?
