Kompozitoriaus enciklopedija - pašto ženklai

Kompozitoriaus namuose sugyvena ir muzika, ir dailė - ant sienų daugybė jam dovanotų paveikslų. M.Novikas yra sukaupęs ir daugybę vinilinių plokštelių, kompaktinių diskų, keletą tūkstančių prisegamų ženkliukų, atvirukų, 500 magnetukų muzikine ir geografine tema, tačiau išskirtinė - jo didžiulė pašto ženklų kolekcija. Ji tvarkingai sudėta į spintą 75 storuose albumuose ir aplankuose. Kolekcininkas šypsodamasis rodo savo turtą ir prisipažįsta, kad toji aistra kažką rinkti, kaupti jį užvaldžiusi tikriausiai nuo gimimo.

„Vaikystėje rinkau viską, kas tik įmanoma: peteliškes, vabalus, mineralus, džiovinau visokius augalėlius ir lapukus, - pasakojo kompozitorius. - O kai man buvo šešeri, mano dėdė dainininkas Leonidas Muraška padovanojo albumuką su pašto ženklais. Štai nuo tų atmintinų 1946-ųjų, galima sakyti, ir žaidžiu. Pradžioje, be abejo, daug ženklų esu sugadinęs, nežinodamas, kad jų negalima klijuoti į albumėlius, kad yra specialūs albumai su kišenėlėmis, kad su jais reikia elgtis labai atsargiai“.

Kai 1956 metais Vilniuje susikūrė filatelistų būrelis, M.Novikas buvo vienas iš pirmųjų jo narių. Vėliau aistruolių ratas plėtėsi ir išaugo į klubą, jame buvo nemažai žinomų įvairių profesijų žmonių. „Mano klubo nario bilietas buvo 16, - prisiminė kolekcininkas. - Po metų buvo surengta pirmoji pokario metais Lietuvos filatelistų paroda. Tuomet demonstravau Bulgarijos pašto ženklus. Toje pačioje parodoje vilnietis profesorius Povilas Bekeris parodė savo surinktą ženklų kolekciją muzikos tema. Turiu pasakyti, kad ji buvo, švelniai kalbant, skurdoka. Tuomet man, pasirinkusiam muziko kelią, ir šovė į galvą mintis: „Štai ko man reikia! Muzikos ne tik gyvenime, bet ir pašto ženkluose“.

Daugiausia dėmesio jis skiria viso pasaulio muzikai ir visais aspektais, kokie tik gali būti. Tai kompozitoriams, atlikėjams, pasaulio teatrams, filharmonijoms skirti pašto ženklai, atskirai surikiuotos relikvijos, skirtos džiazui, estradai, muzikos instrumentams, įvairių šalių himnams. Maestro taip pat pasirinko kelias asmenybes, kurios jam darė didžiulį įspūdį, todėl surinko viską, kas buvo išleista medikui, muzikui ir geradariui Albertui Šveiceriui, taip pat kompozitoriui Johanui Sebastianui Bachui ir jo dinastijai atminti.

Kiek maestro turi pašto ženklų, kiek serijų, unikalių pašto blokų, jis ir pats nebeskaičiuoja, neregistruoja. Kitų prisegamų ženkliukų jis net nerodo, atideda kitam mūsų apsilankymui, o štai prisimena, jog alaus skardinių solidžią kolekciją neseniai atidavė vienam kaišiadoriškiui.

Tad kompozitoriaus namuose sostinės pakraštyje atradome tiesiog daugiašakį kolekcionavimo medį, tikrą lobį... „Iš tiesų anksčiau tai buvo lobis, o dabar šį žodį drąsiai galite rašyti kabutėse, - apgailestauja muzikas. - Labai nedaug kas renka ir domisi šitais dalykais, į kuriuos malonu ne tik pažiūrėti, bet ir pačiupinėti. Mesti irgi neišeina. Štai į pašto ženklų kolekciją esu sudėjęs nemažai širdies ir, žinoma, pinigų. Pasaulis labai sparčiai keičiasi ir nieko čia nepadarysi. Jaunimą domina visai kiti dalykai“.

Klausiu, ar nevarė jo iš namų su visa jo kolekcija žmona Irena, taip pat muzikė, su kuria juodu kartu jau bemaž 50 metų. Mikalojus juokiasi: „Na, iš pradžių, kai susituokėme, burbėjo, kad ženklams skiriu daugiau dėmesio negu jai, o paskui, kai „sukombinavau“ du vaikus - Artūrą ir Indrę - turėjo ką veikti. Buvau užsiėmęs ne tik muzika, bet ir nuolatiniu susirašinėjimu. Per savaitę gaudavau keliasdešimt laiškų. Reikėjo į juos visus atsakyti, parinkti ženklus ar atvirukus mainams ir pan. Tai dažniausiai darydavau naktimis, nes dieną studijavau, dirbau, intensyviai kūriau. Manau, jog sovietiniais laikais, kuriems nostalgijos nejaučiu, o jeigu ir jaučiu, tai tik tiek, kad tai buvo mano jaunystės metai, didelis pranašumas buvo žmonių bendravimas laiškais, relikvijomis tapo ir tie ant vokų užklijuoti pašto ženklai, atsiųstos banderolės su naujomis jų serijomis iš ką tik susikūrusių ar egzotiškų šalių“.

Muzikas traukia iš spintos albumą po albumo. Ima juos atsargiai, tarsi vaikus, atverčia, traukia unikalius pirminio žymėjimo pašto blokus. Mums raibsta akys nuo tų miniatiūrinių paveikslėlių ir užrašų, o maestro, pasiėmęs lupą, mums aiškina, kas iš kur, kokia proga ir kokia buvo tokios relikvijos vertė. Tarp jo ženklų, žinoma, pagarboje yra lietuviški, išleisti praeito šimtmečio pradžioje, A.Smetonos, sovietiniais laikais ir dabar, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jo manymu, pasauliui įdomūs tie lietuviški pašto ženklai, kuriuose pavaizduoti žinomi ne tik Lietuvai žmonės. Štai M.K.Čiurlioniui skirti ženklai iš tiesų vertinami, o šiaip kitus lietuviškus ženklus miela mums patiems turėti kaip kultūros ir istorijos paveldą. Pavyzdžiui, yra trikampis ženklas, skirtas tautos žadintojui Vincui Kudirkai, serija ženklų, kuriuose pavaizduoti Vasario 16-osios Akto signatarai, keletui žymių rašytojų, muzikų atminti. Bet, pasak maestro, jie lokalinės reikšmės. M.Novikas apgailestauja, kad pastaraisiais dešimtmečiais jo korespondentų ratas gerokai sumažėjo.

„Labai gaila, kad lietuviški pašto ženklai pasaulio kolekcininkams buvo įdomūs tik keletą metų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, - sakė jis. - Deja, filatelija eina į užmarštį. Tos mano kolekcijos niekam nereikalingos... Mano sūnui Artūrui, džiazo mokyklos įkūrėjui, anūkams tai neįdomu. Parduoti tas mano brangenybes dabar irgi nėra šansų, o pusvelčiui arba kone už dyką nežinia kam atiduoti gaila...“

Sakau maestro: paagituokit jaunimą, gal susidomės. Juk dažnai atsitinka, kad laiko dulkes nupūtus daiktas įgyja naują, o kartais ir neįkainojamą vertę. Muzikas šypsosi ir kalba: „Neišeina... Kovoti su kompiuterizacija yra neįmanoma ir neprotinga. Kol kas tegul guli, o paskui gal koks muziejus priglaus“.

M.Novikui jo laisvalaikio aistra davė nepaprastai daug naudos. Jis susirašinėdamas su bendraminčiais ir rinkdamas pašto ženklus išmoko kalbų. Savarankiškai išmoko anglų, šiek tiek pramoko itališkai, ispaniškai, prancūziškai, gaudosi slavų kalbose, taip pat atmintyje užsifiksavo žymių žmonių pavardės, geografija, istoriniai įvykiai, todėl jam kryžiažodžius spręsti vienas juokas.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"