Kolekcininkas Vaclovas Kontrauskas: Noriu išsaugoti istoriją

Aistra kolekcionuoti atsirado vaikystėje

Paklaustas, kas paskatino taip entuziastingai imtis kolekcionavimo, V.Kontrauskas juokauja, kad tai - užkoduota jo prigimtyje: „Būdamas mažas jau buvau labai smalsus ir su tėvais lankydamasis svečiuose prašydavau šeimininkų leisti užlipti „ant aukšto“ - taip vadindavau namų palėpes. Patikusius daiktus žmonės leisdavo pasiimti. Namuose netgi buvo patalpa po laiptais, kurioje tėvai man leido tuos radinius laikyti“, - apie pirmąsias kolekcionavimo užuomazgas prisiminė V. Kontrauskas. Pasak jo, ypatingu postūmiu imtis šio pomėgio buvo ir senelio dovana - pašto ženklų bei monetų kolekcijos, kurias V.Kontrauskas yra išsaugojęs iki šiol. Be senelio dovanotų pašto ženklų, jis taip pat rinko degtukų dėžučių etiketes ir įsegamus ženkliukus, kurių turi kelis tūkstančius. „Matyt, toks mano genuose užprogramuotas likimas. Šis pomėgis tęsiasi visą gyvenimą ir sustoti tikrai neketinu“, - šypsojosi jis. Šiandien jo kolekcijoje - dešimtys tūkstančių eksponatų: nuo tautodailės iki kulinarinio paveldo vertybių.

Kolekcionavimą V.Kontrauskas juokais vadina diagnoze, priklausomybe bei gyvenimo būdu, kuriuo neretai užsikrečia ir artimieji bei bičiuliai. Jo žmona Henrita - istorikė, tačiau vyro pomėgį iš pradžių ir ji vertino kiek skeptiškai: „Manau, ji manęs nesuprasdavo, tik vis klausdavo: „Kam tau to reikia? Šitiek visokiausių daiktų!“ Žmoną galima suprasti. Pavyzdžiui, jei paimsime sidabrinę šakutę, galbūt ji tikrai nebus vertingas muziejinis eksponatas. Bet jei į tą pačią šakutę pažvelgsime kaip į kolekcijos, tam tikro konteksto dalį, galėsime pamatyti, kokių būta stalo įrankių, kaip jie keitėsi. Kolekcija juk yra visuma. Dabar, kai kolekcijos sugulė muziejuose, ji pamatė mano pomėgio prasmę“, - paaiškino aistringas kolekcininkas.

Unikalioje kolekcijoje - dešimtys tūkstančių eksponatų

Įspūdingos V.Kontrausko kolekcijos šiuo metu yra dviejuose jo su žmona Henrita įkurtuose muziejuose - sostinėje esančiame Lietuvos kulinarinio paveldo muziejuje ir privačiame muziejuje Laibgaliuose (Rokiškio r.).

Vilniuje esantis Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus - unikalus. Muziejų, turinčių tokią plačią su kulinarija bei gastronomika susijusių eksponatų kolekciją, pasaulyje tėra vienetai. Jame yra daugiau nei 25 tūkstančiai eksponatų - porceliano indų, stalo sidabro, stiklo, keramikos dirbinių, kavos malūnėlių, 500 bezmėnų kolekcija ir kt. Muziejaus ekspozicijoje galima išvysti ir unikalią kulinarijos knygų kolekciją, kurią sudaro daugiau nei 2000 rašytinių šaltinių. Dar tiek pat kolekcininkas yra sukaupęs skirtingų kraštų meniu iš įvairių laikotarpių. Kadangi didikų valgomieji buvo puošiami meno kūriniais, muziejaus ekspozicijose yra senovinių valgomojo baldų, paveikslų bei skulptūrų. Lietuvos kulinarinio paveldo muziejaus kolekcija apima laikotarpį nuo LDK iki XX a. pabaigos. Daugelio daiktų ar įrankių, kuriuos galite pamatyti čia, tikrai neišvysite kituose šalies muziejuose - V.Kontrausko surinkta kolekcija yra labai įvairiapusiška.

V.Kontrauskas renka ne tik tai, kas susiję su kulinariniu mūsų krašto paveldu. Dar keli tūkstančiai išskirtinių eksponatų yra Laibgaliuose, H.Kontrauskienės senelių sodyboje. Šeimos sodyboje-muziejuje sukaupta per 6000 eksponatų - tautodailės ir liaudies buities eksponatai, įvairūs padargai, alaus gamybai skirtos bačkos ir bačkutės, taip pat staliaus, kalvio ir batsiuvio įrankių kolekcijos, o po specialiai įrengta stogine - vežimai, važiai, rogės, rogutės.

Internetas kolekcionuoti (ne)padeda

Savo pomėgį V.Kontrauskas gyvenimo būdu vadina dar ir todėl, kad ieškoti vertingų daiktų nepakanka, taip pat reikia labai daug domėtis. „Viskas nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Kiekvienas kolekcininkas, priklausomai nuo pasirinktos kolekcijos tematikos, turi daugybę katalogų, žinynų ir kitos literatūros, padedančios atrinkti kolekcijai tinkamus eksponatus. Pavyzdžiui, mes su žmona turime maždaug 500 leidinių, kurie padeda nepasimesti ir kolekcijas papildyti tik vertingais dalykais. Reikia daug skaityti, domėtis ir turėti visapusišką supratimą. Galiausiai šiais laikais nemažai informacijos yra internete, kur kolekcininkams kuriamos milžiniškos duomenų bazės“, - sakė V.Kontrauskas.

Kolekcininkai dabar nemažai informacijos gali rasti internete, eksponatų taip pat. Tačiau V.Kontrauskas įspėja būti atsargiems: „Internete labai daug replikų, klastočių, kurios interneto platybėse siūlomos kaip originalai“. Todėl jis pats vertingų eksponatų internete neieško, veikiau interneto pagalba eksponatai suranda kolekcininką. „Lietuvos kulinarinio paveldo muziejaus tinklalapis internete gausiai lankomas. Žmonės sužinoję, jog turime muziejų, neretai mane suranda ir pasiūlo įdomių daiktų. Vieni daiktus dovanoja, kiti siūlo įsigyti. Dažnai pas mane atėję žmonės liūdi, kad jų daiktai vaikams ir anūkams atrodo beverčiai, - pasakojo V.Kontrauskas. - Žinoma, pastebiu tam tikrą susidomėjimą antikvariniais daiktais, nors jie dažniausiai naudojami kaip interjero ar kiemo puošmenos. Geriau taip, nei beprasmis senovinių daiktų naikinimas. Tik keista, kuomet žmonės savo daiktus neretai tiesiog išmeta, o pamatę tokius pačius muziejuose nostalgiškai nudžiunga, prisimena, kad ir jų seneliai tokius naudojo. Noriu išsaugoti istoriją ir daiktus, kurie sparčiai dingsta iš mūsų buities, gyvenimo ir yra pasmerkti užmarščiai“.

Vertybes apsaugo nuo sunaikinimo

Unikalią istorijos ir kultūros vertybių kolekciją V.Kontrauskas rinko kelis dešimtmečius. Jis įsitikinęs - kiekviena kolekcija yra savotiška iškarpa iš tam tikrų istorinių bei kultūrinių laikotarpių. Dabar norintiems surinkti tokią įspūdingą kolekciją būtų labai sunku: „Daugelis vertingų daiktų neišliko. Nemažai vertingų daiktų buvo sunaikinta sovietmečiu, išmesta į sąvartynus ar išvežta iš Lietuvos. Nemažai kolekcinių vertybių, knygų, numizmatikos iš Lietuvos išvežtos dar seniau - po 3-iojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Daugybė vertingų daiktų atsidūrė Lenkijoje, Švedijoje, Rusijoje, Vokietijoje. Galiausiai atkūrus valstybę, į Lietuvą atvykę užsieniečiai pusvelčiui supirkinėjo įvairius senovinius daiktus ir masiškai vežė į savo šalis. Muziejininkai ir kolekcininkai dabar šių vertybių ieško aukcionų namuose ar kitur ir vėl parveža juos į Lietuvą. Taigi galima sakyti, jog daugelis šių vertybių į Lietuvą sugrįžta tik dėl muziejininkų ir kolekcininkų entuziazmo“. Todėl, V.Kontrausko teigimu, kolekcininkų indėlis į kultūrą yra didelis ir prasmingas, būtent jie grąžina daugelį vertingų daiktų ar išsaugo juos nuo sunaikinimo.

Kaip pastebi V.Kontrauskas, Lietuvoje yra daug iškilių kolekcininkų, tačiau ne visi jie atsiskleidžia visuomenei: „Galbūt nuo sovietmečio daugelis jų savo pomėgį slėpė, bijojo, kad bus apkaltinti spekuliacijomis ar panašiais dalykais. Džiaugiuosi, kad vis daugiau jų nebeslepia savo kolekcijų, sudaro katalogus, rengia parodas, o kai kuriuos vertingus eksponatus padovanoja valstybei“. Prieš keletą metų ir pats V.Kontrauskas su žmona Valdovų rūmams padovanojo LDK statuto originalą.

Kolekcija - visada gera investicija?

Kai kurios kolekcijos turi ne tik didelę kultūrinę vertę, tačiau gali būti laikomos ir puikiomis investicijomis. „Tikrai vertinga galėtų būti senųjų lietuviškų pinigų - litų ar pašto ženklų kolekcija (omenyje turiu visus ženklus, išleistus iki Antrojo pasaulinio karo, sovietinius Lietuvai skirtus ir atkūrus valstybę leidžiamus pašto ženklus). Manau, kad, pavyzdžiui, sostinės ar Lietuvos atvirukai, kuriuose vaizduojamos įvairios vietovės ar architektūros paminklai, taip pat gali turėti nemenką vertę. Vertingos ir keliančios susižavėjimą neretai būna istorinių, meno ar karo tematikos knygų kolekcijos. Žinoma, yra dalykų, kurių kolekcionavimą vertinčiau skeptiškai, - svarstė V.Kontrauskas. - Vis tik niekada negali žinoti. Tarkim, įvairios skardinės iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekokia investicija, tačiau žinau, jog pasaulyje yra užkietėjusių gėrimų skardinių kolekcininkų, turinčių dešimtis tūkstančių eksponatų. Kai kurios skardinės kainuoja įspūdingas sumas. Pabandykite įsivaizduoti, kiek gali kainuoti pirmosios „Coca Cola“ ar „Pepsi“ skardinės. Turiu pažįstamą iš Vokietijos, kuris renka skirtingų avialinijų lėktuvų evakuacijos planus, kurių jo kolekcijoje - apie 5000. Jis neretai rengia parodas, į kurias atvyksta žmonės iš viso pasaulio. Kartais sunku patikėti, jog tokios kolekcijos gali sulaukti tiek susidomėjimo. Jau nekalbu apie žmones, renkančius žinomų žmonių autografus ar meilės laiškus“.

***

Ką kolekcionuojate?

„Biplan“ vokalistas Maksas Melmanas:

- Pirmąjį drambliuką iš marmuro man padovanojo mama, nuo tada juos ir kolekcionuoju. Nesu iš tų, kurie kasdien medžioja eksponatus savo kolekcijai internete ar sendaikčių turguose, tiesiog, jei pamatau man patikusį dramblį - nusiperku. Daug kolekcijos eksponatų atkeliavo iš tolimų kraštų - nemažai keliauju, tad kai kuriuos eksponatus parsivežu iš kelionių, kai kuriuos iš savo kelionių parveža draugai. Tačiau mano kolekcijoje yra ir dramblys iš Fuerte Venturos, ir iš sendaikčių turgaus, kurį pamačiau eidamas įsigyti daržovių. Tikrai neperku visų dramblių, kuriuos tik pamatau, tačiau kartais atrodo, kad kai kurie drambliukai manęs tiesiog laukia, tad juos ir įsigyju. (Juokiasi.) Kiek tiksliai mano kolekcijoje dramblių - nežinau, neskaičiavau, bet tikrai gerokai per 200, galbūt arti 300. Kadangi kolekcija nemaža, ji gan išbarstyta - dalis dramblių gyvena pas tėvus, dalis mano namuose, o dalis - muzikos studijoje.


Dizainerė ir VDA kostiumo dizaino katedros profesorė Jolanta Talaikytė:

- Save pavadinčiau pasyvia kolekcininke, man tiesiog labai patinka papuošalai ir tam tikri simboliai - širdelės, kryželiai, tad su laiku susikaupė nemaža akiai mielų daiktų kolekcija. Kai kuriuos daikčiukus parsivežiau kaip suvenyrus iš kelionių, kai kuriuos tiesiog pamačiau parduotuvių vitrinose, nemažai - sukūriau pati - turiu savo prekės ženklą „51RD15“, kurio pavadinime užkoduotas žodis širdis. Dažnai būna taip, kad iš pradžių aptinku patinkančius simbolius - širdeles, kryželius ar kita, paskui jie tampa mano kurto papuošalo dalimi. Nesu labai prisirišusi prie savo kolekcijos, esant progai, kai kuriuos jos eksponatus padovanoju. Negaliu atsisveikinti tik su pačiais brangiausiais, mieliausiais ar gražiausiais man dalykais. Mano kolekcijoje yra delne telpantis širdelės formos akmenėlis, kurį, regis, prieš 30 metų radau vaikštinėdama Nidos pajūriu. Turiu papuošalų, kurie finansiškai galbūt nėra labai vertingi, tačiau man jie labai brangūs.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“