Sunkmečiu žmonės renkasi kokybę - tokią išvadą patvirtina ir gana reto Lietuvoje amato atstovas knygrišys Ferdinandas Saladžius. Šalia jo namų nesirikiuoja būriai užsakovų, tačiau jis pastebi, kad dabar žmonės kur kas mieliau ieško šilumos ir kokybės nei kičinės prabangos.
Svarbiausia - kad knyga šildytų
“Negaminu itin brangių knygų - nedažau jų aukso dulkėmis ir neinkrustuoju brangakmeniais. Man knyga turi spinduliuoti šilumą, ją turi būti gera paimti į rankas, pajusti ją. Todėl nenaudoju brangių medžiagų, - dėliodamas savo įrištų knygų kolekciją ėmė pasakoti knygrišys F.Saladžius. - Be to, ir mano užsakovai yra inteligentai. O jie nėra pinigais aptekę. Tie, kas nori brangių knygų, dažniau kreipiasi į odininkus, kurie gali sukurti tiesiog brangų knygos viršelį”.
F.Saladžius - keturių vaikų tėvas. Augina juos vienas, todėl tikina, kad iš jo amato pragyventi yra sunku. Ko gero, dėl to teks ir tėvelių paliktą namą parduoti. Vis dėlto vyras optimistas - sunkmetis parodė, kad užsakymų daugėja. Gal dėl to, kad žmonės dabar, jei moka pinigus, tai moka už išskirtinį ir kokybišką daiktą.
Išskirtinės knygos - išskirtinės istorijos
Vienas iš kelių Lietuvoje individualia veikla užsiimančių knygrišių gali daug pasakoti apie kiekvieną savo išskirtinę knygą. Jis yra pagaminęs mažiausią Lietuvoje knygelę pagal Sigito Parulskio kūrinį, kuria labai domėjosi kolekcininkai. F.Saladžius sukūrė ir keliaujančią knygelę - juk dažniausiai būna, kad žmonės skolina savo mėgstamiausias knygas, o paskui jų neatgauna, nes šios nukeliauja per draugų draugus. Todėl ant keliaujančios knygelės yra užrašas: “Perskaityk mane ir atiduok kitam”.
“Stebuklas, bet po ketverių metų kelionės ši knygelė vėl grįžo pas mane. Dabar ją išvešiu į Marijampolę, nes Vilniuje ji jau atliko savo kelionę”, - šypsojosi pašnekovas.
Daugelis F.Saladžiaus įrišamų knygų yra iki 10 egzempliorių tiražo. Kai kurios yra vienetinės, nuo pradžios iki pabaigos sukurtos knygrišio. Pavyzdžiui, vieno bičiulio parašytus eilėraščius jis po vieną raidę senoviniu būdu atspaudė ant popieriaus, iliustravo tikromis nuotraukomis ir knygą įrišo.
Tokios knygos yra oficialios, jos turi ir savo ISBN kodus, yra saugomos bibliotekose.
Amatas, į gyvenimą atėjęs pats
“Kartais žmonėms tenka aiškinti, kad neverta rišti kiekvieną jiems svarbią knygą. Geriau pakeisti viršelį arba brangiam atminimui pagaminti dėžutę. Būna žmonių, kurie suirzta, kad knygos įrišimas atsieina brangiau nei pati knyga. Bet juk tai suprantama. Tai yra rankdarbis, kuriam gali būti paaukotos ištisos dienos, savaitės ir net mėnesiai. Todėl įrišti siūlau knygas, kurios ilgainiui įgauna vis daugiau vertės”, - aiškino F.Saladžius.
Savo kūrybos knygrišys menu nevadina. “Tai amatas. Pragyvenimo šaltinis”, - sakė jis.
Šiuo amatu F.Saladžius užsiima nuo mokyklos baigimo. Kai prieš tris dešimtmečius ieškojo darbo, netyčia sužinojo, kad universiteto mokslinėje bibliotekoje reikia knygų restauratorių. Niekas tokių specialistų nerengė, todėl restauravimo ir knygrišystės žinios buvo perduodamos iš lūpų į lūpas. “Tada sužinojau, kad popierius turi kryptį ir įrišti knygas reikia išilgai tos krypties. Kitaip knygą bus sunku atversti. Deja, dabar spaustuvėse knygos įrišamos bet kaip, nes tiesiog taip yra lengviau pjaustyti popierių”, - kalbėjo F.Saladžius.
Pašnekovui teko dirbti ir su studentais. Tada suprato, kad jam labiau patinka ne restauruoti senas knygas, bet dirbti su naujomis. O prieš dešimt metų knygrišys ėmėsi individualios veiklos. Sakė, kad pagrindinis uždarbis - verslo užsakymai, įvairūs meniu, diplomai.
“Visada sakau, kad ne žmogus darbą, o darbas žmogų pasirenka. Taip nutiko ir man”, - skėstelėjo rankomis vyras.
Užsienyje - elitinė veikla
Svetur knygrišystė yra aristokratiškas užsiėmimas, kitaip nei Lietuvoje, turintis senas tradicijas.
“Girdėjau, kad užsienyje knygrišyste kaip hobiu užsiima turtingi žmonės. Pavyzdžiui, bankininkas, knygų kolekcininkas, susiperka reikalingus įrankius ir visas savo kolekcijos knygas pats ir perriša”, - pasakojo F.Saladžius.
Vyras pasakojo, kad neretai į jį kreipiasi ambasadorių žmonos, prašydamos perrišti senas knygas, nes jų tėvynėse šios paslaugos daug brangesnės.
Lietuvoje knygrišyste užsiimti kaip hobiu naujokui būtų ypač sunku, nes, pasak pašnekovo, visi įrankiai labai brangūs. Jam teko girdėti, kad tarpukariu Lietuvoje buvo knygų kolekcininkų, kurie taip pat savo bibliotekos knygas vienodai įrišdavo. Todėl tada net leidyklos parduodavo neįrištus knygų lankus. Dabar norintieji patys įsirišti knygas to padaryti negali neišardę leidyklos įrišimo, nes teisiškai neįrišta knyga - brokas, o broku prekiauti draudžiama.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
