Knygos, kūrusios Lietuvą

Kol iš mokslininkų, rašytojų, mecenatų ir leidėjų susibūrusi visuomeninė redaktorių taryba, leidžianti monumentalią knygų seriją „Lietuvių literatūros lobynas“, tesižvalgė po XX amžių, kol vykdė pažadus, leisdami numatytų trisdešimties autorių knygas, manėme - tai viena iš daugelio knygų serijų, kokių jau buvo, ir dar ne viena bus. Tačiau šiemet pasirodžius nežadėtai trisdešimt pirmajai - Jurgio Baltrušaičio poezijos rinktinei, o galiausiai pačias lietuvių literatūros ištakas - XVIII amžių - atveriančiam Kristijonui Donelaičiui skirtam tomeliui, ima dingotis, kad tai ne šiaip sau knygų serija, kad išties ja yra kuriamas Nacionalinės lietuvių literatūros kanonas, ilgainiui būrin sukviesiantis visų laikų ir epochų rašytojus, kūrusius tai, ką vadiname Lietuva.

Patvirtinti ar paneigti šias nuojautas prašom vieną visuomeninės redaktorių tarybos narių, literatūros mokslininką, vyriausiąjį šią knygų seriją leidžiančios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorių Valentiną Sventicką.

- Ar K.Donelaičio „Metų“ ir pasakėčių atsiradimas „Lietuvių literatūros lobyno“ serijoje reiškia tarybos užmojį atsakingai atrinkti ir kokybiškai išleisti svarbiausius visų laikų Lietuvos rašytojus vienoje serijoje, taip įtvirtinant ir Nacionalinės lietuvių literatūros kanoną?

- Panašiai viskas ir klostosi, tačiau vadinti to „kanono kūrimu“ nedrįsčiau, antraip šį darbą turėtų daryti kur kas didesnis būrys ir kur kas ilgiau bei atkakliau besiginčijančių žmonių. O mes kliaujamės tarybos narių kompetencija, kartais - balsais, ataidinčiais iš visuomenės.

Tokią naują situaciją ir naują šios knygų serijos vardiklį sukūrė mecenatų Česlovo ir Ramūno Karbauskių apsisprendimas tęsti „Lobyno“ leidybos rėmimą. Tarybai, kurią iki šiol drauge su manimi sudarė literatūros mokslininkai Viktorija Daujotytė, Algis Kalėda, poetas Petras Palilionis ir minėtasis mecenatas Č.Karbauskis, beliko savo komandą pastiprinti rašytoju Vytautu Martinkumi bei literatūros mokslininku, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi Mindaugu Kvietkausku ir imtis naujų darbų, kurie nuo šiol bus paraleliai daromi keliomis kryptimis.

Kaip jau pastebėjote iš K.Donelaičio tomelio, serija jau neapsiriboja XX amžiumi ir ima žvalgytis po kitus šimtmečius. Jau šiandien galiu pažadėti, kad sulauksime bendro Martyno Mažvydo, Abraomo Kulviečio ir Stanislovo Rapolionio tomo, Sarbievijaus poezijos tomo, bus išleistos Simono Daukanto, Antano Baranausko, Motiejaus Valančiaus, Vinco Kudirkos, Adomo Mickevičiaus rinktinės, taip pat žemaičių poetams skirtas tomas, į kurį sutilps Dionizo Poškos, Simono Stanevičiaus ir Silvestro Valiūno kūryba, bendras Antano Strazdo, Antano Vienažindžio ir Prano Vaičaičio tomas, vienaip ar kitaip į šią seriją dar turėtų sugulti Vištelis-Višteliauskas, Zauerveinas, Liudvikas Jucevičius, Juzefas Ignacas Kraševskis...

Tuo pat metu ir toliau leisime XX amžiaus „Lobyno“ seriją, užpildydami spragas, kurios atsirado amžinybėn iškeliavus būriui lietuvių rašytojų, be kurių pavardžių „Lobynas“ tiesiog negalėtų apsieiti. Šalia jau išleisto Jurgio Baltrušaičio sulaukus jau anksčiau žadėto Pauliaus Širvio poezijos tomelio, XX amžiaus serija taip pat pasipildys Justino Marcinkevičiaus, Juozo Apučio, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Algimanto Mackaus, Kazio Jankausko, Ričardo Gavelio, Broniaus Krivicko, Jono Strielkūno ir Nijolės Miliauskaitės literatūrinio palikimo rinktinėmis.

- Kiek žinau, redaktorių taryba itin rūpinasi atitaisyti sovietinės okupacijos cenzorių ir kitų istorijos skersvėjų padarytas skriaudas ano meto rašytojų kūriniams, grąžindami iškupiūruotas vietas, išravėdami režimo inicijuotus „patobulinimus“... Galite patikinti, kad imdamas į rankas bet kurią šios serijos ženklu žymėtą knygą būčiau ramus ir užtikrintas, jog rankose laikau be priekaištų sutvarkytą - kanoninį - kūrinio leidimą?

- Kad ateities kartos turėtų tokią literatūrą, kokia buvo parašyta, - vienas svarbiausių „Lobyno“ serijos uždavinių. Kaip jau žinote, preciziškai restauravome sovietų režimo suniokotą Antano Vienuolio kūrybą, nuo „iš aukščiau“ nuleistų kontekstų atskyrėme Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje“... Ir ateityje tai darysime, juk sovietai nagus prikišę ne tik prie to laiko rašytojų - taip pat ir prie sovietmečiu leistos senosios klasikos kūrinių. Tačiau šimtaprocenčių garantijų, kad tobulesnių už mūsų serijos leidimų ateityje nebus, juk negaliu duoti. Garantuoju, kad šių knygų tekstai yra patikimi, atidžiai peržiūrėti ir sutvarkyti, bet dėl įmanomų tobulinimų... Štai net ir K.Donelaičio „Metus“ šiemet leidžiant knygos redaktorius Mikas Vaicekauskas dar atrado ties kuo padirbėti, tad diskusijų ir polemikų dėl vieno kito klasikos kūrinio žodžio ar sakinio gali kilti ir ateityje.

- A.Mickevičiaus ir J.Kraševskio kūrinius, ko gero, specialiai šiai serijai tektų versti iš lenkų kalbos?

- J.Kraševskį tektų versti tikrai, nes tarybos nariai tariasi būtent dėl jo trilogijos „Anafielas“, o tai lig šiol neverstas - jei tiksliai prisimenu - dvidešimt keturių tūkstančių eilučių apimties kūrinys.

Dar nežinia, kiek laiko ir įdirbio šiems darbams prireiks, bet jau dabar aišku, kad imantis leisti senosios lietuvių literatūros tekstus mums būtina bus vertėjų, mokslininkų, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, universitetų - visos akademinės bendruomenės - pagalba, o ir leidybos sąnaudos bus nepalyginti didesnės. Smagu, kad mecenatai šitai supranta, tačiau tai nekeičia jų apsisprendimo.

- Ar sprendimas ne lietuvių kalba rašiusius autorius įtraukti į „Lobyno“ seriją reiškia, kad taryba turi ambicijų sugrąžinti lietuvių literatūrai istorijos kryžkelėse išbarstytus ir kitiems dovanotus savos kultūros perlus?

- Tokios ambicijos esama, tačiau jokiu būdu nėra vienas iš serijos tikslų. Tokius tikslus užsibrėžti labiau linkėčiau akademinei leidybai, o mes pirmiausia svarstome, kiek vienas ar kitas autorius yra svarbus lietuvių literatūrai, taip pat visų mūsų sąmonės, pasaulėjautos formavimui. Kalba, kuria parašytas kūrinys, - ne visada svarbiausias aspektas. Štai Sarbievijus rašė lotyniškai, J.Baltrušaitis - rusiškai, A.Mickevičius su J.Kraševskiu - lenkiškai...

- Galbūt „Lobyne“ jau nužiūrėta vieta ir prancūziškai rašiusiam Oskarui Milašiui?

- Kol kas - dar ne.

- Idant tauta įgytų kultūrinį stuburą, lietuvių literatūros lobyno susisteminimas, „baltų dėmių“ literatūros istorijoje užpildymas ir nuosekli nacionalinės reikšmės turinčių kūrinių leidyba, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo viena svarbiausių laisvos valstybės užduočių. Panašu, kad šiandien, praėjus ketvirčiui amžiaus, ji, ko gero, vienintelė iš tokių užduočių, bus realiai įvykdyta?

- Na, taip - atgavus Lietuvai nepriklausomybę, literatūros tyrinėtojai, leidėjai ir visuomenė pamatė, kiek literatūros ūkyje visokių spragų ir nepadarytų darbų, kiek išleistinų knygų, kurios daugel metų mums buvo neprieinamos. Todėl ir buvo strimgalviais pulta tuos darbus daryti, neretai skubotai, nesilaikant jokio sistemingumo... Turbūt tai natūralu, juk norėjosi tremties ir lagerių literatūrą parodyti, egzodo literatūrą parodyti, išversti ir išleisti pasaulinės literatūros šedevrus, kurie sovietų imperijoje buvo draudžiami, išleisti tai, ką, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mūsų rašytojai „iš stalčių“ ištraukė...

Valstybinio požiūrio, aiškaus sprendimo, susivokimo, kad reikia susisteminti ir nuosekliai išleisti visus svarbiausius lietuvių literatūros tekstus, nebuvo. Nė viena tokį iššūkį priėmusi leidykla negalėjo tikėtis nei valstybės paramos, nei supratimo. O kažkam reikėjo nustoti elgtis desperatiškai ir imtis nuoseklumo. Taip jau nutiko, kad ėmėmės mes. Ne todėl, kad buvome geresni už kitus, todėl, kad, atsiradus mecenatams, įgijome finansinių galimybių.

Be abejo, galima sakyti, kad visa tai reikėjo padaryti daug anksčiau, bet galima ir tiesiog pasidžiaugti, kad daroma, kad vis dėlto bus padaryta.

- Žinoma. Juk jau galima pastebėti besimezgant ir šio darbo vaisius. Dar prieš dešimtmetį knyga apie Radžį žmonių sąmonėje guldavo į tą pačią lentyną, kurioje Maironio ir Žemaitės raštai, o madas poezijoje mėgino diktuoti drabužių dizaineriai. Panašu, kad „Lobynas“ ima veikti ir kaip vertybinis atskaitos taškas, brėžiantis ribą tarp tikrosios ir pramoginės, vienadienės ar pseudoliteratūros?

- Mano giliu įsitikinimu, svarbiausius nacionalinės lietuvių literatūros klasikos kūrinius bet kuriame Lietuvos knygyne turėtų būti galima nusipirkti visada. Žinoma, tam vien leidėjų pastangų nepakanka, reikalingas dar ir knygų prekybos sistemos darbuotojų supratimas. Deja, šiandien nemaža dalis knygynų vadovų mąsto taip: pagulėjo knyga lentynose tris mėnesius ir paseno, todėl ją reikia išimti, užleidžiant vietą naujoms.

Sistemingas klasikos kūrinių leidimas iš tiesų veikia visuomenę - žmonės su džiaugsmu kolekcionuoja „Lobyno“ serijos knygas, reaguoja į kiekvieno naujo tomo atsiradimą... Taip pat veikia ir pačią knygų leidybos kokybę - stiprėja leidėjų kriterijų supratimas. Esu įsitikinęs, kad, matydamas prieš akis J.Biliūno, Žemaitės ar J.Baltušio tekstus, redaktorius, net nebūtinai sąmoningai, kilstelės ir kokybės kartelę, privalomą leidyklai siūlomiems nūdienos autorių rankraščiams.

O dėl jūsų minėtųjų vaisių - neseniai praūžusioje knygų mugėje pati perkamiausia mūsų leidyklos knyga buvo būtent „Lobyno“ serijoje išleisti K.Donelaičio „Metai“. Manau, tai tikrai šį tą reiškia.