Šios anotacijos pavadinimu pasirinkau tiksliausiai Ramūno Kasparavičiaus naujutėlaitės knygos „Decameron medicus“ turinį nusakančią ir įvertinančią jos pačios citatą. Tačiau gal išties pernelyg anksti tai atskleidžiu.
Derėtų pradėti nuo to, kad ši knyga - gera. Juk sakoma, kad knygos, kurios skaitytojui sukelia tam tikrų klausimų - yra geros. O ko jau ko - atvirų klausimų naujoji R.Kasparavičiaus knyga palieka begales. Pavyzdžiui, kodėl knyga taip keistai vadinasi, arba - ką reiškia žodis „pitoreskos“, neva turintis apibūdinti kūrinio žanrą?
Visa laimė, kad knygos autorius į šiuos klausimus atsako pats: „rašytojas norėjo užaštrinti aliuziją į baltus medikų chalatus, todėl vengdamas ekstremalaus pavadinimo: „Avytė burė debesėlis“, jis esą pasirinko rimtą ir nepretenzingą: „Decameron medicus“. O pitoreska - tai paties R.Kasparavičiaus sukurtas žanras, patikęs net Jurgiui Kunčinui. Pats autorius teigia, kad pitoreskos - „tai beveik tas pats, kas švankai, fececijos, pikareskos, šelmių romanėliai ir novelės, dzūkų poringės ar lenkų gawędos“.
Aiškiau, ar ne?
Dar apie geras knygas sakoma, kad jos turėtų remtis klasika, stovėti ant tvirto, autentiško nacionalinės kultūros pagrindo. Šiuo aspektu R.Kasparavičius vėlgi galėtų didžiuotis: knygoje esama ne tik mitų bei padavimų forma užrašytų kūrinių (sėmimasis iš tautosakos versmės), ne tik senųjų gramatinių formų, tokių kaip dviskaita ar abliatyvas, netgi ne tik itin vykusių nuotaikų ar kraštovaizdžių aprašymų („Einu vieškelio pakraščiu, žiūriu žemyn: va, šūdvabalis guli, kojas užvertęs, bet gal apsimeta... Va, katinas rudas guli suvažinėtas, tas tai neapsimeta“), bet ir suminėtas visas gėlynas Lietuvos rašytojų ir iškilių asmenybių. Šioje knygoje neabejotinai džiaugsis save paminėtus radę ir prozininkai Herkus Kunčius, Renata Šerelytė, Danielius Mušinskas, ir poetai Salomėja Nėris, Antanas A.Jonynas, Kristijonas Donelaitis, Onė Baliukonė, Alma Karosaitė, Vladas Braziūnas, vertėjas Teodoras Četrauskas, politikė Nijolė Oželytė...
Ir net neklauskite, kaip visa ši išvardyta kompanija yra susijusi su naujuoju R.Kasparavičiaus kūriniu, kokį bendrą vardiklį suranda, nes į šį klausimą autorius taip yra pateikęs išsamų atsakymą: „Tokių dalykų žmonės noriai klausosi, išgirsta ir labai ilgai atsimena“. Ir kaipgi neatsiminsi, pavyzdžiui, knygoje pateiktos iškalbingos kompozitoriaus Vytauto Juozapaičio citatos: „Kei vūli vū, profesor“ arba daugiaprasmės Danieliaus Mušinsko sentencijos: „Eik jau eik. Kur tu rasi Paryžiuj išpuvusias grindis“...
Be to, apie knygos gerumą nedviprasmiškai kalba ir paskutiniame jos puslapyje spausdinamas kūrinio reziumė (greičiausiai pačios knygos redaktorės Janinos Riškutės rašyta): „Šią prozos knygą sudaro įvairūs pasakojimai, kuriuos sieja paslaptinga asmenybė - XIX a. gydytojas, keliautojas Ignotas Žiogelis. Istorijos nuotrupą ar savo laikų studentišką nutikimą autorius išradingai apaugina žaismingomis detalėmis, kultūrinėmis asociacijomis, derina skirtingų stilistikų elementus“.
Sutikite, juk solidžiai pasakyta. Tačiau net ir ką tik įrodytas knygos gerumas, net ir mokslinis požiūris į ją nesulaikytų manęs nuo šių R.Kasparavičiaus kūrinių, kaip juokingų nesąmonių, apibūdinimo.
Tačiau, laimė, XX a. viduryje Rusijoje gyvenęs, o vėliau psichiatrinėje ligoninėje badu numarintas mąstytojas Daniilas Ivanovičius Juvačiovas yra pasiūlęs daug tikslesnį terminą: „Charmsas“. Todėl ir rašau - naujoji R.Kasparavičiaus pitoreskų knyga - absoliutus, neginčytinas, visiškas charmsas. Negana to - 700 egzempliorių tiražu.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"
