- Ko šiais laikais iš meno galerijų tikisi kūrėjai, meno žinovai?

- Meno galerijos vaidmuo per pastarąjį dešimtmetį labai pasikeitė. Menininkai išmoko pristatyti savo kūrinius elektroninėje erdvėje ir patys juos parduoti. Jiems svarbu užkariauti parodines muziejų erdves, dalyvauti tarptautiniuose projektuose, o paroda mažoje galerijoje dažnai nelabai ką domina.

Todėl daugelis privačių galerijų beveik nebeužsiima komercine veikla. Galerininkai rengia projektus, edukuoja ir šviečia visuomenę, tai padeda jiems išgyventi. Kai kurios galerijos, tarp jų ir „Kauno langas“, vis dar dirba su klientais, prusindami ir stengdamiesi pasiūlyti geresnio meno pavyzdžius.

- Ar dar reikalingas tarpininkas tarp menininko ir pirkėjo, kai visą informaciją apie dominantį kūrinį galima rasti interneto erdvėje?

- Norint nesuklysti perkant meną, būtina su juo susipažinti, pastudijuoti ir natūroje. Tokiu atveju skubama į galeriją ar dailininko dirbtuvę. Galerija, palyginti su menininko dirbtuve, kurioje galbūt gali artimiau bei išsamiau susipažinti su menininko kūryba, turi privalumų. Čia tave lydi patyrę specialistai, kurie atskleidžia platesnį kūrinių spektrą, supažindina su skirtingų meninių krypčių bei žanrų įvairove. Taip palaipsniui formuojasi pirkėjo pomėgiai ir skonis.

Kartais galvojama, kad galerininkas bet kokia kaina stengsis parduoti meno kūrinį, tačiau taip tikrai nėra. Profesionalus požiūris neleidžia siūlyti menkaverčių kūrinių, norima, kad pirkėjo investicija į meną pasiteisintų, o klientas sugrįžtų.

Geras menas, žinomų, pripažintų menininkų kūriniai pagaliau artėja prie tikrosios savo vertės, jų kaina auga ir jų įsigijimas bei kolekcionavimas tampa turtingų žmonių privilegija. Galinčių įsigyti brangius meno kūrinius, besivaržančių dėl jų aukcionuose žmonių daugėja, ir tai džiugina. Galerininkui šiame procese tenka eksperto vaidmuo, nustatant kūrinio vertę ir siekiant, kad investuodamas į meną klientas vėliau nenusiviltų. Šiandien, pavažinėjęs po pasaulį, matydamas meno vystymosi procesą, dažnas kolekcininkas galėtų būti pats sau patarėjas bei ekspertas, tačiau, norėdamas surinkti profesionalią meno kolekciją, dažniausiai neišsiverčia be specialisto konsultacijos.

- Ar meno kūriniai jau vertinami ir kaip investicinis objektas?

- Taip, pagaliau menas pradeda įgauti ir investicinę vertę. Jau nebereikia aiškinti, kad daug kas nusidėvi, nuvertėja, net ir geras automobilis, ir kad labiausiai atsiperkanti investicija yra menas. Tinkamai įvertinus, pasitarus su ekspertu, įsigijus meno kūrinį, per trumpą laiką galima gauti labai didelį prieaugį, ko nebus investavus, tarkim, į mašiną ar auksą.

- Šiuolaikiniame interjere dažnai tenka išvysti gerą meno kūrinį?

- Lyg ir turėtume džiaugtis, kad meno rinka auga, tačiau didžioji žmonių dauguma - dabartinė inteligentija, išsilavinę žmonės, kurie sovietmečiu buvo pagrindiniai meno vartotojai, pirko ir dovanojo vieni kitiems meno kūrinius, šiandien to padaryti negali. Todėl geras menas, tokių autorių kaip Antanas Martinaitis, Leonardas Kazokas, Petras Kalpokas, Kazys Šimonis, puošę mūsų senelių bei tėvų interjerus, ir šių dienų klasikos kūriniai vis labiau tolsta nuo plačiosios visuomenės. Išsilavinęs jaunimas, dažnai keisdamas gyvenamą vietą, nenori prisirišti prie daiktų, tarp jų ir meno kūrinių.

Taigi meno perkamoji galia visuomenėje mažėja. Šiandien, projektuodami interjerus, mažai kas galvoja apie meną, pamiršdami, kad kaip tik jis ir kuria namų dvasią. Visuomeniniai bei namų interjerai neretai sugadinami menkaverčiais meno kūriniais. Manau, kad stilingas interjeras be meno tiesiog negali egzistuoti. Mūsų galerija, dirbdama kartu su išradingais architektais, parenka meno kūrinius interjerams ir eksterjerams, stengdamasi meną paversti neatsiejama namų dalimi. Ir neretai tai pavyksta.

Parengta pagal priedą „Rudens spalvos“