Kazimieras Žoromskis. Svetimas tarp savų

Tapytojo Kazimiero Žoromskio (1913-2004) šimtmečiui skirta paroda „Nuo realizmo iki optinio meno“ Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g.3A) Vilniuje veiks iki pat pavasario (kovo 2 d.). Taigi lankytojai turės pakankamai laiko susipažinti su išeivijoje brendusio ir kūrusio dailininko įspūdinga (150 darbų!) palikimo dalimi. Beveik visi - Dailės muziejaus nuosavybė.

Kauno meno mokykloje profesijos pagrindus Žoromskiui klojo lietuvių dailės klasikai Justinas Vienožinskis ir Petras Kalpokas. Vėliau dailę studijavo Vienoje ir Romoje. Kaip ir dauguma karo pabėgėlių, Europoje Žoromskis neužsibuvo. Persikėlęs už Atlanto gyveno Čikagoje, o vėliau tvirtai šaknis suleido Niujorke.

Individualių dailininko parodų geografija užsienyje įspūdinga: Madridas, Bogota, Čikaga, Detroitas, Naujasis Džersis, Niu Heivenas, Istonas, Filadelfija, Niujorkas, Paryžius, Maskva... Aloyzas Stasiulevičius, 1989 m. matęs maskviškę Žoromskio parodą, stebėjosi, kad anotacijoje neradęs nė vieno žodžio apie Lietuvą. Net neužsiminta, kad parodos autorius - lietuvis. Ypač įstrigęs toks pasažas: „Dailininkas nusivylė kapitalizmu, svajojo grįžti į socializmą“.

Iš esmės jau buvo sugrįžęs - 1986 m. Prisimenu jo prisistatymo parodą Dailės muziejuje 1988 m. Lengvo šoko įspūdis. Daug nematyto (man) stiliaus darbų, kurie vėliau įvardyti kaip fotorealizmas ir opartas. Drobėse tviskėjo dangoraižių veidrodinių stiklų, vitrinų, lakuotų limuzinų paviršių atspindėtas veržlus gyvenimas. Tą gyvenimą reglamentuojanti visagalė reklama. Kartais aitrus socialinis komentaras. Retsykiais - nedraugiškus šaržus primenantys portretai.

...Į aną parodą buvo susirinkęs visas Vilniaus dailės elitas. Iš kelių persimestų žodžių supratau: vertina labai atsainiai, rezervuotai. Nutolęs, nutrūkęs, atsinešęs daug svetimų vėjų. O pati tapyba? Turime ir geresnių. Savų. Taigi - ne savas ir tiek.

Vėliau dar labiau aistras įsiūbavo sovietinės valdžios pažadas pastatyti Žoromskiui personalinę galeriją. Buvo gavęs butą Klaipėdos gatvėje, bet - ankštoką, be studijos. Skundėsi, kad gyvena dažų smarvėje. Darius Kuolys jį užjautė: žmogų apgavo tarybų valdžia - reikia pastatyti! Aloyzas Stasiulevičius replikavo: ir mane apgavo tarybų valdžia - komunizmą žadėjo pastatyti!

Aistros įsiplieskė kaip reikiant. Pagrindinis ir svarbiausias kontrargumentas - personalinių galerijų iki šiol neturi nei Antanas Gudaitis, nei Juozas Mikėnas, dėję pagrindus lietuvių tapybos ir skulptūros mokykloms. Tačiau personalinė Žoromskio galerija Kalinausko g.12 vis dėlto pastatyta. Kartu su butu ir studija pačiam dailininkui. Čia iki šiol gyvena jo našlė Kristina Miklaševičiūtė-Žoromskienė. Pasitinkant dailininko 100-metį prie namo atsirado ir Mariaus Grušo sukurta atminimo lenta.

Tai kaip šiandien vertinti taip kontroversiškai Tėvynėje sutiktą dailininką? Man regis, itin blaivų ir nuosaikų požiūrį į Žoromskio palikimą pateikė menotyrininkė Nijolė Tumėnienė, jubiliejinės parodos kuratorė. Pirmiausia - akcentavo - pasidžiaukime tuo, kad šimtmečio proga pirmąkart matome dailininko retrospektyvinę parodą (dar pavasarį  ji rodyta Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune). Ir ką galime konstatuoti? Meistras. Neabejotinai praturtinęs bendrą mūsų dailės foną. Gyvendamas užsienyje patyręs įvairiausių įtakų - impresionizmo, ekspresionizmo, abstrakcionizmo, fotorealizmo, oparto... Gausybė personalinių parodų Europoje ir Amerikoje liudija tarptautinį pripažinimą, nors - į pasaulio meno antologijas Žoromskis nepateko. Tik ar verta meistrą vertinti pagal tuos kriterijus, kurie - ironišku menotyrininkės Danutės Zovienės pastebėjimu - nėra labai objektyvus dalykas, nes juos iš dalies kuria vadybininkai ir kuratoriai, formuojantys visuomenės nuomonę.

Šiandien K.Žoromskio tapytojo meistrystės niekas nekvestionuoja. Ar jam pavyko realizuoti savo kūrybos credo, kurį pats nusakė taip: „Vienintelė mano svajonė - neprarandant lietuviškumo pasiekti garsiųjų tapytojų šedevrų lygį, kad vėliau mano drobes būtų galima pargabenti į Lietuvą“, - ateikite, žiūrėkite ir spręskite patys.