5 nuotr.

Alfonsui Čepauskui geriausia dovana - lietuviška ar egzotiško krašto kaukė

Daugiausia grafikos srityje dirbantis A.Čepauskas kovo viduryje pasitiks 85-ąjį gimtadienį. Nuo Tauragės krašto kilęs dailininkas pastarąjį dešimtmetį yra sukūręs ir išleidęs kelis albumus, vaizduojančius svarbius lietuvių tautos gyvavimo momentus, istorinę praeitį, organizavęs tarptautines ekslibrisų parodas ir pats jose dalyvavęs. O prieš savo jubiliejų Alfonsas yra atsidėjęs naujam paveikslų ciklui apie Vilniaus įkūrimą ir Gedimino sapną, taip pat rengia staigmeną - nuotraukų iš kadaise buvusių kelionių koliažų, tapybos darbų parodas, turi ir daugiau kūrybos užmojų.

Kai užsukome į jo butą sostinės Naujamiestyje, dailininkas kiek nustebo, kad domėsimės jo surinkta kaukių kolekcija, apie kurią niekas nėra rašęs. „Mano kolekcija palyginti kukli, nes kaukės į mano namus atkeliauja kažkaip savaime: vienas aš pats atsivežiau, kitas kažkas dovanojo, o dar keletą yra išdrožęs jau anapus išėjęs nagingasis mano uošvis Bronius. Tos lietuviškosios su kreivomis nosimis man bene mieliausios, nes yra tikros, tradicinės, kokias paprastai dėvi persirengėliai. Jas kaime vadindavo „lyčynomis“. Tos bedantės „būtybės“ paprastai vaizduodavo seno žmogaus ar kokio raganiaus veidą“.

Tuomet, kai A.Čepauskas buvo nenuorama keliautojas, motociklais įveikęs tūkstančius kilometrų per dykumas, Sibiro platybes, kuriose sutiko šamanų, Mongoliją ir kitas šalis, jis domėjosi kaukių kilme, paskirtimi. Išsiaiškino, kad žodžio „kaukė“ etimologija tvirtai susieja apeigų dalyvius su mirusiųjų pasauliu, o daugelio tautų kalbose ir pats žodis reiškia numirėlį arba kaukolę, jos būdavo skirtos ir piktosioms dvasioms atbaidyti. Dar žinoma ir tai, kad meistrai paprastai veidą slepiančias kaukes skaptuodavo tik iš tam tikros rūšies medžio.

„Su kaukėmis būdavo ne tik žyniai, burtininkai, bet ir kariai. Būtent domėdamasis kaukėmis susipažindavau su aplankytų kraštų papročiais, apie kuriuos mums, keliautojams, noriai pasakodavo svetingi tenykščiai žmonės. Todėl, kur tik nuvažiuodavau, man vis rūpėdavo parsivežti tuos daugiausiai iš medžio išdrožtus, neretai įvairiomis spalvomis išmargintus „portretus“.

A.Čepausko kolekcijoje daugiau kaip trisdešimt įvairiausių kaukių. Paklaustas, ar kartais tos ant sienos kabančios pamėklės nepasivaidena ar neapsireiškia sapne, pašnekovas juokiasi: „Taip, kartą buvau susapnavęs, kad viena iš jų, regis, toji afrikietiška, atėjo manęs žadinti. Tąsyk tuojau pat ir atsibudau. Nuėjau į koridorių pažiūrėti, ar ji nenukritusi, bet ji buvo savo vietoje“.

Dailininkas prisiminė, kaip jis jaunystėje, kai dešimt metų mokėsi ir dirbo Kaune, dalyvavo persirengėlių šventėje, vykusioje Profsąjungų kultūros rūmuose. Tąsyk jis buvo apsitaisęs kaip riteris. Pasigamino tokią kaip kryžiuočio kaukę, apsisiautė baltu apsiaustu, iš liniuotės pasidarė kardą ir taip pasirodė Užgavėnių vakarėlyje. Bet atsirado jam priešininkas - lietuvių karys, kuris rimtai norėjo susikauti. Na, bet visas tas susirėmimas baigėsi taikiai.

„Tuomet, sovietmečiu, Užgavėnės irgi buvo šauniai švenčiamos... Būdavo akcentuojama ne tai, kad po jų prasidės tyli ir rami gavėnia, pasninkas ir Velykų laukimas. Svarbiausias akcentas buvo persirengėlių karnavalas -su kaukėmis ar ištepliotais veidais, kad niekas nepažintų, Morės deginimas ir, žinoma, blynai. Manau, kad ir dabar jaunimui ir visiems kitiems miestiečiams tai svarbiausia. Kaimuose gal žmonės švenčia kitaip. Svarbiausia, kad lietuviškos tradicijos nebuvo ir nėra pamirštos“, - sakė A.Čepauskas.

Kaip ir visi, Alfonsas laukia Užgavėnių, nors šiemet jos ir vėlyvos. Į persirengėlių paradą ar kokį kitą šurmulį neketina eiti, ne tas amžius, bet žmonos Marijos keptų blynų tai jau tikrai laukia. „Blynus labai mėgstu. Visokius: ir miltinius, ir bulvinius“, - šypsosi šeimininkas.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“