Tai sugebėtų kiekvienas! Bet štai kur mįslė: „Juodas kvadratas“ - vienas garsiausių pasaulyje paveikslų. Praėjo jau beveik 100 metų, kai jis buvo nutapytas, o ginčai ir audringos diskusijos nesibaigia. Tai kur gi slypi tikroji „Juodo kvadrato“ prasmė ir vertė?

„Juodas kvadratas“ - tamsus stačiakampis

Pradėkime nuo to, kad „Juodas kvadratas“ visai ne juodas ir visai ne kvadratas: nė viena iš keturkampio kraštinių nėra lygiagreti kuriai nors kitai ar kvadratinių paveikslo rėmų kraštinei. O tamsi spalva - tai įvairių dažų, tarp kurių nebuvo juodų, maišymo rezultatas. Manoma, kad tai buvo ne autoriaus atsainumas, o principinė pozicija, siekis sukurti dinamišką, paslankią formą.

Nežiūrint ekstremalaus paprastumo, paveikslas tapo K.Malevičiaus titaniškų vidinių pastangų rezultatu. Kaip prisiminė autorius, „Kvadrato“ idėja jam kilo 1913 m. kuriant M.Matiušino operos „Pergalė prieš Saulę“ scenovaizdį. Išties, išlikusiuose eskizuose matyti, kad uždangos kompozicijos pagrindui K.Malevičius naudojo kvadratą, bet jis dar nebuvo juodas. Jį užpildė kubizmui būdingos formos. Panašios formos matyti pro „Juodo kvadrato“ viršutinio dažų sluoksnio plyšelius. Tai rodo, kad K.Malevičius iš pradžių tapė dar vieną kubizmo stiliaus kompoziciją, bet viską uždažė, atvaizduodamas juodą kvadratą baltame fone.

„Aš savaitę nemiegojau, norėjau suprasti, ką padariau“, - vėliau pasakojo K.Malevičius savo mokiniams. Intuityviai nutapęs „Juodą kvadratą“, K.Malevičius daug laiko ir jėgų eikvojo paveikslo aiškinimams. „Esu užsiėmęs žiūrėjimu į jo („Kvadrato“) paslaptingą juodą erdvę“, - rašė K.Malevičius ir teigė jame matąs tai, „ką kadaise matė žmonės Dievo veide“.

„Juodas kvadratas“ - iššūkis stačiatikybei

Paveikslas pirmą kartą buvo eksponuojamas 1915 m. gruodį futuristų parodoje „0,10“ drauge su kitais 39 K.Malevičiaus darbais. „Juodas kvadratas“ kabojo matomiausioje vietoje, vadinamojoje krikštasuolėje, kur rusų namuose pagal stačiatikių tradicijas kabinamos ikonos. Ten jį ir aptiko kritikai menotyrininkai. Daugelis paveikslą įvertino kaip iššūkį stačiatikybei ir antikrikščionišką gestą. Garsiausias to meto meno kritikas Aleksandras Benua rašė: „Neabejotinai tai ir yra ikona, kuria ponai futuristai pakeičia Madoną“.

Taip „Juodas kvadratas“ pradėjo savo sudėtingą gyvenimą pasaulio kultūroje.

„Juodas kvadratas“ - nepavykęs paveikslas

Futuristų parodai, atidarytai 1915 m. gruodžio 19 d. Peterburge, K.Malevičius turėjo nutapyti keletą paveikslų. Laikas spaudė, ir dailininkas galbūt nespėjo baigti paveikslo parodai, galbūt buvo nepatenkintas rezultatu ir įsikarščiavęs jį užtapė, nupiešdamas juodą kvadratą. Tuo metu į dirbtuves užėjo vienas jo draugas ir pamatęs paveikslą sušuko: „Genialu!“ Tada K.Malevičius ir nutarė pasinaudoti proga ir sugalvojo kažkokią ypatingą prasmę savo „Kvadratui“. Jokios mistikos - tiesiog paveikslas nepavyko. Ne kartą buvo bandoma tyrinėti, koks pradinis variantas slypi po viršutiniu sluoksniu. Tačiau mokslininkai, kritikai ir menotyrininkai mano, kad šedevras gali būti nepataisomai sugadintas ir pasisako prieš tolesnes ekspertizes.

„Juodas kvadratas“ - tai įvairiaspalvis kubas

Kazimiras Malevičius ne kartą sakė, kad paveikslą sukūrė pasąmoningai, veikiamas kažkokios „kosminės sąmonės“. Kai kas tvirtina, kad „Juodame kvadrate“ vien tik kvadratą mato skurdžios vaizduotės žmonės. Išėjus už matomos tikrovės ribų, žvelgiant netradiciškai, pamatysite, kad prieš jus - ne juodas kvadratas, o įvairiaspalvis kubas.

Tada slaptą „Juodo kvadrato“ prasmę galima formuluoti taip: mus supantis pasaulis tik iš pirmo, paviršutiniško žvilgsnio atrodo plokščias ir nespalvotas. Jeigu žmogus pasaulį vertins kaip erdvinį ir jaus visas jo spalvas, jo gyvenimas kardinaliai pasikeis. Milijonai žmonių, kuriuos, kaip jie sakė, instinktyviai traukė prie šio paveikslo, nesąmoningai juto „Juodo kvadrato“ tūrį ir įvairiaspalviškumą. Juoda spalva sugeria visas kitas spalvas, todėl juodame kvadrate įžvelgti spalvingą kubą yra gana sunku. O dar sudėtingiau už juodos įžvelgti baltą spalvą, už melo - tiesą, už mirties - gyvenimą. Bet tas, kam tai pavyks padaryti, atras didžią filosofinę formulę.

„Juodas kvadratas“ - maištas mene

Paveikslo sukūrimo metu Rusijoje įsiviešpatavo kubistų mokyklos dailininkai. Kubizmas pasiekė apogėjų, jau gerokai įkyrėjo visiems dailininkams, ir pradėjo rastis naujų dailės krypčių. Viena tokių krypčių ir buvo K.Malevičiaus suprematizmas ir „Juodas suprematistinis kvadratas“ kaip jo ryškus įkūnijimas. Terminas „suprematizmas“ kilo iš lotyniško suprem, o tai reiškia dominavimą, šviesos viršenybę virš visų kitų tapybos savybių. Suprematistiniai paveikslai - tai „grynos kūrybos“ aktas, tapyba be objekto. Tuo pačiu metu buvo sukurti ir toje pačioje parodoje eksponuojami „Juodas apskritimas“ ir „Juodas kryžius“. Vėliau buvo sukurti dar du suprematistiniai kvadratai - raudonas ir baltas.

Suprematizmas tapo vienu iš pagrindinių rusų avangardo reiškinių. Jo įtaką juto daugelis talentingų dailininkų. Pasakojama, kad P.Pikasas nustojo žavėtis kubizmu po to, kai pamatė „Malevičiaus kvadratą“.

„Juodas kvadratas“ - genialios reklamos pavyzdys

Kazimiras Malevičius perkando būsimo šiuolaikinio meno esmę: nesvarbu ką, svarbiausia - pateikti ir parduoti. Dailininkai eksperimentavo su juoda spalva jau nuo XVII a. Pirmasis visiškai juodą meno kūrinį, pavadintą „Didžioji tamsa“, nutapė Robertas Fladas (Robert Fludd) 1617 m., juo 1843 m. pasekė Bertalis (Bertall) su „Vaizdas į La Hog“ (nakties efektas). O paskui - Giustavo Dorė (Gustave Dore) „Miglota Rusijos istorija“ (1854), Polo Bilhodo (Paul Bilhaud) „Naktinės negrų muštynės rūsyje“ (1882), Alfonso Alė (Alphonse Allais) „Filosofai gaudo juodą katę tamsiame kambaryje“ (1893). Kaip tie paveikslai atrodė, įsivaizduoti nesunku - tiesiog juodi stačiakampiai. Bet tai buvo tiesiog pokštas. Ir tik 1915 m. Kazimiras Malevičius publikai pristatė savo „Juodą suprematistinį kvadratą“. Ir būtent jo paveikslą žino visi, o kitus - tik meno istorikai. Ekstravagantiškas išsišokimas K.Malevičių išgarsino amžiams. Vėliau K.Malevičius nutapė mažiausia keturias savo „Juodo kvadrato“ versijas, besiskiriančias piešiniu, faktūra ir spalva, tikėdamasis pakartoti ir padidinti paveikslo sėkmę.

„Juodas kvadratas“ - politinis žingsnis

Kazimiras Malevičius buvo subtilus strategas ir sumaniai prisitaikė prie besikeičiančios padėties šalyje. Daugybė kitų carinės Rusijos dailininkų nutapytų juodų kvadratų taip ir liko nepastebėti. 1915 m. K.Malevičiaus kvadratas įgavo visiškai naujos, aktualios prasmės: dailininkas siūlė naują meną naujai liaudžiai ir naujai epochai. „Kvadratas“ su menu jo įprasta prasme neturi beveik nieko bendra. Pats nutapymo faktas - tai tradicinio meno pabaigos deklaracija. Kultūros bolševikas K.Malevičius priėmė naują valdžią, ir valdžia juo patikėjo. Iki ateinant į valdžią J.Stalinui K.Malevičius užėmė garbingas pareigas ir išsitarnavo iki Švietimo liaudies komisariato senovės paminklų apsaugos liaudies komisaro.

Vėliau, skirtingai nei Markas Šagalas ar Vasilijus Kandinskis, išvykę į Europą ir dar būdami gyvi sulaukę šlovės ir materialinės gerovės, K.Malevičius nugyveno nepriteklių ir sunkumų kupiną gyvenimą Rusijoje, o jo vardas daug metų buvo užmirštas.

„Juodas kvadratas“ - turinio atsisakymas

Paveikslas žymėjo aiškų perėjimą ir formalizmo vaidmens suvokimą vaizduojamajame mene. Formalizmas - tai turinio atsisakymas dėl formos. Dailininkas, piešdamas paveikslą, mąsto tokiomis kategorijomis kaip „pusiausvyra“, „perspektyva“, „dinaminė įtampa“, o ne „kontekstas“, „turinys“.

„Juodas kvadratas“ - meno idėjų krizė

K.Malevičius yra vadinamas vos ne šiuolaikinio meno guru ir yra kaltinamas dėl tradicinės kultūros žlugimo. Daugelis kritikų sutaria, kad po „Juodo kvadrato“ nieko išsiskiriančio sukurta jau nebuvo. Daugybė XX a. rusų dailininkų prarado įkvėpimą, daugelis sėdėjo kalėjimuose, buvo ištremti, emigravo.

„Juodas kvadratas“ - tai visiška tuštuma, juodoji skylė, mirtis. Pasakojama, kad K.Malevičius, nutapęs „Juodą kvadratą“, visiems ilgai kalbėjo, kad negali nei valgyti, nei gerti, ir pats nesupranta, ką tokio padarė. Vėliau jis parašė 5 tomus filosofinių svarstymų apie meną ir būtį.

„Juodas kvadratas“ - šarlatanizmas

Šarlatanai sėkmingai kvailina publiką, priversdami patikėti tuo, ko nėra. Tuos, kurie jais netiki, paskelbia kvailiais, atsilikėliais ir nieko nesuprantančiais bukagalviais, kuriems grožis yra nepasiekiamas. Tai vadinama „nuogo karaliaus efektu“ - visiems gėda pasakyti, kad tai niekalas, nes bus išjuokti. O maksimaliai primityviam piešiniui - kvadratui - galima priskirti kokią nori gilią prasmę, žmogaus vaizduotei ribų nėra. Nesuprantantiems „Juodo kvadrato“ didžios prasmės žmonėms reikia ją susikurti, kad būtų kuo gėrėtis.

K.Malevičiaus 1915 m. nutapytas paveikslas ir toliau yra bene daugiausiai aptarinėjamas rusų tapybos kūrinys. Kai kam „Juodas kvadratas“ - stačiasienė trapecija, o kai kam - gili filosofinė žinia, kurią užšifravo didis dailininkas. Lygiai taip pat, žiūrėdamas į dangaus lopinėlį langelio kvadrate, kiekvienas mąsto kažką sava.