respublika.lt

Kas gundo perrašinėti istoriją

(0)
Publikuota: 2020 vasario 15 12:18:09, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 4 nuotr.
1989 m. lapkričio 23-ioji. Kertinį paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ akmenį pašventino kardinolas Vincentas Sladkevičius. Kairėje - Algimantas Norvilas. Stasio Žumbio nuotr.

Pasakojimas apie tai, kaip nutylėta, užmiršta ir nesugrąžinta į šiandieną informacija gundo perrašyti dar gyvų liudininkų menančią istoriją, pakreipdama ją vyraujančiai opinijai palankia tėkme. Kovo 11-osios signataras Algimantas NORVILAS negalėjo patikėti savo ausimis ir akimis, kai susidūrė su faktu, kad Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis Kaune atkurtas neva paties muziejaus iniciatyva. Arba dar gražiau - neva jį atkūręs Sąjūdis su Vytautu Landsbergiu priešakyje. „Visa tai yra melas“, - sako A.Norvilas.

 

Vytauto Didžiojo karo muziejaus tinklalapyje tepasakyta: „1988 m., prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, visuomenės pastangomis buvo atkurtas Muziejaus sodelis, darbuotojai išardė ideologizuotas, propagandines ekspozicijas ir pakeitė jas liudijančiomis lietuvių tautos ir kariuomenės tragediją Antrojo pasaulinio karo metais bei sovietinės okupacijos realybę“.

Pasakoja Algimantas Norvilas: „Karo muziejaus (tuo metu vadinto Valstybės istorijos muziejumi) sodelio atstatymo idėja užgimė 1988 metais Lietuvos kultūros fondo Kauno taryboje; tuomet Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio apskritai nebūta. Tarybos veikloje iš muziejaus darbuotojų aktyviai dalyvavo Vytautas Žukas (dabar - prezidento patarėjas), direktoriaus pavaduotojas Steponas Gečas, o daugiau - nė šuo nesulojo.

Lietuvos kultūros fondas kūrėsi 1987 metais, jam vadovavo prof. Česlovas Kudaba, šalia jo steigėsi regioninės tarybos. Buvau nuvažiavęs pas profesorių 1988 metų žiemą ir jis paragino kuo greičiau burti Kauno menininkus ir imtis veiklos. Taip gimė neformalus sąrašas, paskui įsikomponavęs į bendrą tarybos narių rinktinę. Jame buvo ir to meto funkcionierių (dar gyvenome pagal sovietų primestą tvarką), bet buvo ir garsių žmonių - aktoriai Rūta Staliliūnaitė ir Antanas Barčas, dainininkė Veronika Povilionienė, menotyrininkas Algirdas Dūda, Saulius Gricius, „Atgajos“ vadovas, poetas Algimantas Mikuta, žurnalistas Romualdas Norkus, dailininkas Antanas Obcarskas, kompozitorius Algimantas Kubiliūnas, architektas Algirdas Kaušpėdas ir kt. Tarybos vadovu buvo išrinktas architektas Algimantas Sprindys, pavaduotojais - poetas Robertas Keturakis, architektas Algimantas Miškinis, na, ir aš, tuomet vadovavęs Kauno meno darbuotojų namams. Iš 35 tarybos narių susidarė 15 aktyvistų branduoliukas, rinkdavomės Kauno menininkų namuose.

Pirmuosiuose posėdžiuose 1988 metų vasarį, ėmus svarstyti, ką prasmingo galime nuveikti, nusprendėm, kad reikia imtis to, kas iš tikrųjų jaudintų žmones, - atstatyti sovietų suniokotą Lietuvos panteoną - Karo muziejaus sodelį: atkurti Nepriklausomybei nusipelniusių žmonių portretų alėją, atstatyti „Laisvės“ bei „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ paminklus, Nežinomo kareivio kapą. Atskirai vardijome kitose miesto vietose statytinus objektus - Panemunėje nugriautą paminklą Vytautui Didžiajam, prieškariu suprojektuotą, bet taip ir nesukurtą paminklą Dariui ir Girėnui...

Nors Kultūros fondo pirmininkas Č.Kudaba patvirtino mūsų planą, vietoje jam buvo daromos kliūtys: kai su juo supažindinome sąrašo funkcionierius, jiems pasirodė jis nesavalaikis ir nerealus. Labai gerai atmenu, kaip, miesto valdžios atstovams griaudėjant, mūsų sumanymai buvo paversti į nieką ir kaip mes likome it musę kandę, pažadėję juos svarstyti iš naujo, kol staiga nepasigirdo ramus R.Staliliūnaitės balsas. „Žmonės, - pasakė ji, - o man tas planas labai patinka. Geras planas, ką mes jame keisim? Jeigu jie nenori, tegu nedaro, darykim mes...“ Po tų žodžių visų nuotaika tik ūžt į viršų ir dar kartą nubalsavome už savo programą, nieko joje nekeisdami.

Paskui, žinoma, dar buvo bandymų pagąsdinti, sukliudyti mūsų planui, tačiau tiek tarybos pimininkas, tiek mes, pavaduotojai, likome jam ištikimi ir pradėjome planuoti darbus, pirmiausia koncentruodamiesi į „Laisvės“ paminklą. Juozo Zikaro „Laisvės“ skulptūra, kaip ir jo darbo bareljefas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, buvo išlikę M.K.Čiurlionio muziejuje.

Žinia nuvilnijo kaip gaisras. Prasidėjo negirdėti nematyti dalykai: architektas A.Sprindys ir jo kolegos dirbo naktimis, perprojektuodami sodelį, keisdami jo altitudes, žmonės važiavo į Kareliją granito „Laisvės“ postamentui. Tiesa, prieškariu jis buvo betoninis, tačiau M.K.Čiurlionio muziejaus darbuotoja Milda Mildažytė-Kulikauskienė, pakėlusi archyvinius raštus, konstatavo - skulptoriaus pageidavimu postamentas turi būti iš granito...

Prisistatė kalvis, pasišovęs nukaldinti prarastą paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ kryžių, buvo atkapstyti dokumentai, liudijantys, iš kokių Nepriklausomybės mūšių vietų prieškariu buvo atgabenti akmenys; sąrašas papildytas naujais adresais. Petras Rolafas iš Lenkijos į Lietuvą atgabeno pilną „žiguliuką“ akmenų, surinktų Seinuose vykusių susidūrimų vietose, tuo gerokai šokiruodamas dar sovietams tarnaujančius pasieniečius.

Visą 1989-ųjų vasarą menu, kaip akmenų ieškojimų ir rinkimų vasarą. Suplaukdavo daugybė informacijos apie tai, kur tikrieji akmenys buvo išvežti, pagal daugelio liudijimus ieškojome Aleksote, kur jie esą buvo naudojami namų pamatams. Galų gale radome kelis akmenukus su betono liekanomis, ištyrę laboratorijoje, nustatėme, kad pagal gaminimo laikmetį jie buvo autentiški. Kažkas ieškojo deimantinio pjūklo granitui, pjovė Trakuose granitą, nes Trakai teturėjo tokias stakles, kažkas reikiamo skersmens diską parvežė net iš Čeliabinsko, kažkas organizavo transportą; įmonių, susivienijimų vadovai siūlėsi padėti, tarybiniai direktoriai, paskui „išgarbinti“ kaip laisvės priešai, iš tikrųjų rizikuodami savo padėtimi darė, ką galėjo. Tas pats vykdomojo komiteto pirmininkas Zigmas Kazakevičius, tas pats kultūros skyriaus vedėjas Algimantas Puidokas įsitraukė į mūsų veiklą, nesiafišuodami talkino kiek pajėgdami: vos pateikiame kokią nors užklausą vykdomajam komitetui, sprendimas ateina po valandos, - tik tokiu tempu dirbdami ir galėjome suspėt. 1989 metų vasario 16-ąją atidengėme „Laisvės“ paminklą.

Per Lietuvos kariuomenės dieną lapkričio 23-iąją pašventinome per visą senamiestį atneštą kertinį akmenį „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ paminklui, o 1990 metų vasario 16 dieną, dar nepasitraukus iš Lietuvos sovietų armijai, jis jau buvo baigtas. Dalyvaujant Sąjūdžio elitui, jį pašventino kardinolas Vincentas Sladkevičius. Deja, dėl objektyvių priežasčių tą dieną negalėjome perlaidoti Nežinomo kareivio palaikų: vasarą nesėkmingai ieškoję sovietų perlaidotų, nutarėme šventės išvakarėse juos paimti iš bevardžio, tik kryžiumi pažymėto, kauburėlio Giedraičių kapinėse, tačiau atkasus kraštinį kapą, mūsų laukė nusivylimas. Juos atkasėme tose pačiose kapinėse jau po Kovo 11-osios ir įdėję į ąžuolinį sarkofagą perlaidojome Karo muziejaus sodelyje tais pat metais, lapkričio 23-iąją. Tą dieną įžiebta Amžinoji ugnis dega iki šiol.

Taigi Kultūros fondas, ir su jo vėliava veikę žmonės buvo Kauno Sąjūdžio priešistorė, užtat Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės atsiradimas buvo toks natūralus, užtat jo pozicija buvo daug radikalesnė nei vilniečių, ne veltui yra sakoma, kad jis stūmęs Nepriklausomybės vežimą į priekį. Išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, visą dokumentinę Karo muziejaus sodelio atkūrimo medžiagą perdaviau Kauno sąjūdžiui, tačiau šiandien veltui bandytum kokių nors pėdsakų surasti. Galbūt kažkur ji ir yra, nenoriu spėlioti. Apmaudu tik, kad šiandien apie veiklius Kultūros fondo Kauno tarybos žmones niekas nekalba, tarytum tos istorijos nė nebūtų nebuvę. Juo labiau apmaudu, nes mūsų atmintis pasižymi paradoksalumu, - mūsų sąmonė neretai transformuoja atmintį. Su tuo susidūriau ir pats, dalyvaudamas partizanų archyvų paieškose: žmogus sako, čia, po šituo akmeniu, po šituo medžiu, o radinys glūdi už kelių šimtų metrų ir visiškai ne po medžiu ar akmeniu. Tai pasitvirtino ir atkuriant Karo muziejaus paminklus: žmogus dievagojosi įmūrijęs aukurą į dviaukščio namo pamatus, tačiau pasidarbavę kirtikliais, nieko panašaus neradome.

Vienintelis Kauno miesto muziejus susidomėjo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio atkūrimo istorija. Mes jau sutarėme, kad bus įrašytas mano pasakojimas, kad patikėsiu jam didžiulį kalną dokumentų, nuotraukų. Aš supratau: jei to nepadarysiu šiandien, žmonių vardai ir nuveikti darbai gali amžiams užkliūti istorijos užutėkyje. Arba pavirsti vienintele visuomenę klaidinančia fraze, neva Karo muziejaus sodelį atkūrė Sąjūdis, vadovaujamas V.Landsbergio...“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s