Karantinas sujaukė gyvenimo planus

Karantino padariniai vis dar skaudžiai juntami ne tik turizmo, viešbučių versluose  - kultūrinis gyvenimas ir jo verslai nuo to sunkiai kenčia. Vilniečių pora Nerijus ir Judita Laurinavičiai, prieš šešerius metus įkūrę netradicinį, mobilų teatrą vaikams „Nieko sau“, tai patvirtina.


Ankstesniais metais rudens sezonas buvęs pačiu darbymečiu šiemet yra gan tuščias. Dėl Vilniaus miesto savivaldybės įsako darželiai atšaukia spektaklius net ir lauko erdvėse. Jose irgi sunku taip paskirstyti vaikų grupes, kad jos galėtų patogiai žiūrėti spektaklį ir būtų laikomasi saugaus atstumo reikalavimų. Vidinėse erdvėse galima rengti pasirodymą tik vienai grupei, po to, dezinfekavus ir išvėdinus patalpas, galima vaidinti ir kitiems.

„Nieko sau“ teatras itin orientuotas į kokybę, o ne į konvejerinį srautą, pastaruoju metu kelių spektaklių iš eilės nebevaidina. Vaidinti tik vienai grupei neapsimoka dar ir dėl logistinių niuansų.

„Nieko sau“ teatro spektakliai yra itin kūrybingi ir aktyvūs. Tiek kūrybos, tiek vadybos, tiek renginio garsinimo ir kitais reikalais rūpinasi tik abu sutuoktiniai. Jų pasirodymų metu kiekvienam nuolat reikia įkūnyti 5-6 vaidmenis, gyvai dainuoti. Pora juokiasi dėl to, jog Nerijui prieš renginį ant galvos tenka užsimaukšlinti sportinę juostą, kad ant aparatūros nevarvėtų prakaitas.

Kai karantino metu visi renginiai buvo uždrausti, kūrėjai Laurinavičiai laiko veltui nešvaistė. Jie dalyvavo viename televizijos projekte, į kurį siųsdavo namų sąlygomis nufilmuotas gyvai atliekamas autorines dainas, teatralizuotus pasirodymus. Prie kurių prisijungdavo ne tik sūnus Elijas ir dukra Dorotėja, bet ir kažkada į teatro automobilio bagažinę įšokęs, o vėliau kūrėjų šeimoje apsigyvenęs katinas Bagis.

Dabar 14-metis Elijas padeda nešioti daiktus, o tėvai atsidėkoja už kiekvieną spektaklį sumokėdami po penkis eurus. Judita ir Nerijus taip pratina sūnų dirbti, skatina jo motyvaciją, Elijas taupo pinigus naujam kompiuteriui.

Karantino metu taip pat gimė idėja, kad gimtadienį švenčiantį vaiką galima pasveikinti ir internetu. Sukurti trumpą spektaklį su jų turimomis lėlėmis, dainomis, improvizacijomis.

Anksčiau Laurinavičiai dalyvavo televizijos konkurse ir norėjo kurti savo laidą vaikams, tačiau į eterį nepateko. Po kurio laiko sutuoktiniai šią idėją ėmė svarstyti iš naujo. Gali būti, kad artimoje ateityje žiūrovai interneto erdvėje išvys trumpas kūrybingas laidas vaikams.

Kaip tik šiuo metu „Nieko sau“ teatro kūrėjai ieško operatoriaus, kuris mokėtų kūrybingai fiksuoti vaizdą, montuoti laidas. Jie atvirauja, kad ieško ne žmogaus, kuris jiems dirbtų, o žmogaus, kuris dirbtų kartu, būtų partneris ir už tai gautų trečdalį uždirbtų pajamų.

Kol kas teatras vykdo veiklą pagal verslo liudijimą, nes taip labiau apsimoka, nors Judita ir Nerijus ne kartą svarstė galimybę steigti viešąją įstaigą.

Paklausti, kiek maždaug per mėnesį pavykdavo uždirbti, aktoriai sako, kad kiekvieną sezoną vis kryptingiau dirbant su projektų vadyba pajamos po truputį augdavo, kol palaipsniui nusistovėjo kelių tūkstančių eurų vidurkis. Visą tolesnį kryptingumą sujaukė karantinas, tad šeštąjį sezoną metinės pajamos labai sumažėjo. Šeimai, auginančiai du vaikus ir sunkiai su visais teatro reikmenimis beįsitenkančiai vieno kambario bute, galimybės artimiausiu metu išsikelti į kiek didesnį būstą labai sumenko.

Įvedus šalyje karantiną, valstybė priskyrė išmokas visiems turintiems verslo liudijimus ir individualios veiklos pažymėjimus. Bet ta išmoka labai nedidelė - 257eurai. Skirtumas tikrai pasijaučia, kai pajamos nuo poros tūkstančių per mėnesį tampa vos keliais šimtais.

Todėl Laurinavičių šeima sako, kad dabar gyvena šia diena ir galvoja, kaip išgyventi visą susiklosčiusią situaciją.