Kam lietuviui reikalingas Kūčių vakaras?

Kūčios užima labai svarbią vietą mūsų tautiniame pavelde, juk Kūčių nakties tradiciją visame pasaulyje turi tik dvi tautos - lietuviai ir lenkai. Neturi jos nei anglai, nei ispanai, nei vokiečiai, nei olandai, amerikiečiai ar kitos tautos. Taigi savo Kūčių papročiais esame tikrai išskirtiniai – atstovaujame unikaliai bei išsaugojimo vertai tradicijai. Tačiau iš kur ji kilo? Ką Kūčios reiškia mums patiems? Kokią vietą jos užima dabartinio lietuvio gyvenime?

Apie tai ir daug daugiau šioje šventinėje ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje. Dalyvauja mokytoja Bronislava PALUKAITIENĖ, pranciškonas brolis ASTIJUS, etnologas Libertas KLIMKA, baltų religinės bendrijos Romuvos vadovas Jonas TRINKŪNAS ir sociologijos profesorius Romualdas GRIGAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS. 

G.JAKAVONIS: Gerb. Romualdai, esu tikrai prieš, kad būtų labai daug švenčių, bet kai pirmą kartą Kūčių vakarą paskelbė ne darbo diena, buvau patenkintas. Sakėte, jūs irgi. 

R.GRIGAS: Jaučiu, ką pasakys mano kolegos. Pasakysiu iš savo pozicijų: tautodaros, socialinės organizacijos, sociologijos. Kūčios yra šeimos šventė, o stipri šeima reikalinga tautai: jeigu šeima stipri, gali ir tauta egzistuoti, o jeigu nėra šeimos, nebus ir tautos. Turi būti praktikuojami dvasinio gyvenimo akcentai. Jeigu jų nėra, šeima būna išsibarsčiusi ir išsibarsto tauta, tada, kaip prieš keletą metų yra pasakęs popiežius Benediktas XVI, gyvename dvasios dykumoje. Tai štai Kūčios man reikšmingos tuo, kad būdavo, kaip prisimenu iš vaikystės, labai stiprus dvasinis išgyvenimas. Ir pasiruošimas Kūčioms buvo neįtikėtino dvasinio spalvingumo. Pavyzdžiui, per Velykas žmonės mėgdavo svečiuotis. Kūčios visada buvo grynai šeimos šventė, ir jeigu yra integruotos šeimos, tada ir bendruomeninių santykių tinkluose atsiranda kažkas labai dvasingo ir toliau orientuojamasi į dvasinių vertybių išsaugojimą. Jeigu šitų tinklų ir tų dvasinių akcentų atsisakysime, atsivers erdvė tam, ką vadiname blogiu, kuris sklinda iš vartojimo visuomenės, iš vartojimo kulto. Žinome, kad šalia pozityvo šiuolaikinė globalizacija turi labai daug negatyvo. Ir tas negatyvas, jeigu nėra šeimos, sklinda atvirai, nerasdamas sau uždarytų vartų.

G.JAKAVONIS: Gerb. Jonai, ką senųjų baltų kultūrai reiškia Kūčių vakaras? Senovėje, kiek man teko domėtis, buvo devyni valgiai, vėliau su katalikiškąja tradicija atsirado dvylika patiekalų. 

J.TRINKŪNAS: Taip. Ta šventė pirmiausia yra šeimos šventė. Seniausiose lietuvių tradicijose pagrindinė vertybė buvo bendruomenė: šeima, gentis, giminė ir pan. Jų susiėjimai, susirinkimai būdavo svarbiausi ir tai sudarė senosios religijos esmę. Kuo Kūčios ypatingos būtent šeimai? Čia labai aiškiai matoma, kad šeima, kuri susėda prie Kūčių stalo, yra ir gyvųjų, ir mirusiųjų, nes pagerbiamos vėlės - vaišės ant stalo yra skirtos ir joms. Kitaip sakant, šeima yra ne tik gyvoji šeima, bet ją sudaro ir mirę protėviai. Senojoje lietuviškoje tradicijoje buvo svarbiausia minėti ir gerbti protėvius. Pagrindinis apeiginis valgis ir vadinosi kūčia. Ją sudarė šutinti grūdai, riešutai, aguonos, sumaišytos su medumi, ir visi būtinai turėjo jos ragauti. O kuo ypatinga kūčia? Tai yra ir maistas vėlėms. Įvairiose senovės apeigose kūčia būdavo padedama mirusiesiems prie kapo ar kur kitur. Taigi ši šventė yra visų gyvųjų ir mirusiųjų susiėjimas. 

G.JAKAVONIS: Gerb. Libertai, Kūčių vakaras egzistuoja Gudijoje, Lenkijoje, kažkas dar užsiminė, kad Čekijoje, o Kalėdos švenčiamos daug kur. Štai Amerikoje tokio Kūčių vakaro nėra, ten kažkas panašaus būtų Padėkos diena, kai valgomi kalakutai.  

L.KLIMKA: Šią šventę šiandien matau kaip pačią svarbiausią mūsų šeimos, tautos šventę. Tai vienintelė šventė, kai visi vaikai ir anūkai susirenka prie bendro stalo. Kitos tokios šventės lyg ir nebeliko, nes reikia atskristi iš Dublino, iš Oslo, tad Kalėdų atostogos yra patogus laikas parvykti namo. Tai man atrodo labai svarbu. Nepamirškime, kad kitados buvome didžiausia Europos valstybė. Mūsų įtaka, tradicijos labai dideliam regionui atsiliepia, net kai kurie mūsų papročiai tokiu būdu išplito. Žvelgdami į Kūčias matome labai gražią krikščionybės ir mūsų senųjų tradicijų santarvę. Prie Kūčių stalo sustiprinami socialiniai ryšiai, apie ką kalbėjo profesorius. Labai vertinu šią šventę. Iš savo patirties prisimenu, kad giminės istoriją sužinodavai prie Kūčių stalo. Visos kalbos yra apie protėvius, apie jų nuveiktus darbus. Tai labai gera proga mums visiems prisiliesti prie giminės kamieno.

G.JAKAVONIS: Broli Astijau, Katalikų bažnyčia, katalikų dvasininkai ir tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, ir tarybiniais metais labiausiai propagavo šią šventę. 

ASTIJUS: Krikščionybėje Kūčių vakaras yra labai svarbu, tai yra laukimo, ramybės ir, sakyčiau, susikaupimo vakaras. Dalyvavimas savo šeimoje laukiant pažadėto Dievo atėjimo. Ir Kristaus gimimas Kūčių vakarą pereina į Kalėdų bernelių mišias, nes visose krikščioniškose tautose būtent Kalėdų naktis ar Kūčių vakaro pabaiga buvo tarsi liturginis, nesakau - istorinis, momentas, kada prasideda nauja civilizacija, nauja istorija. Krikščionybės pradžia - Dievo įsikūnijimas. Todėl mes ir vadinamės tikinčiaisiais. Mes tikime, kad Dievas tapo žmogumi ir būtent jis ateina į šitą pasaulį, o krikščionybė nepaneigia Dievo sukurto pasaulio. Nes Dievas būtent per krikščionybę ir atsiskleidžia, galima sakyti, ateina į visai kitą kokybę. Todėl Kūčios - tai perėjimo į mūsų erą šventė. 

G.JAKAVONIS: Gerbiama mokytoja, turite didžiausią gyvenimo patirtį, pragyvenote sovietmetį, buvote pradinių klasių mokytoja. Kaip sovietmečiu su tomis Kūčiomis būdavo?

B.PALUKAITIENĖ: Visi laukė, visi šventė, nors nebuvo galima sakyti, kad šventi. Jeigu pasakysi, gali ir iš darbo išlėkti. Bet vaikai atsinešdavo pyragaičių, kūčiukų. Mokytojai irgi visi švęsdavo. Bet nesakydavo. Mokiniai net nežinojo, kad reikia skųsti, jie gyveno normalų gyvenimą. Kai susitikdavome su mokinių tėvais, jie normaliai visa tai palaikydavo. O kad koks stribas ateidavo, jo nepaisydavo. 

G.JAKAVONIS: Europos Sąjungos prezidentas sako, kad visas nacionalines vertybes reikia išmesti į šiukšlyną. Vis dėlto valdžioje atsirado drąsių žmonių, kurie sugebėjo tokioms idėjoms pasipriešinti ir Kūčias paskelbė ne darbo diena.

R.GRIGAS: Mane irgi nustebino, kad mūsų Seimas turėjo valios ir politinio ryžto Kūčias pripažinti deramai švenčiama švente. Tai rodo, kad mąstyme vyksta mūšis. Mes visi buvome suglumę, kad tautinės, religinės, dvasinės vertybės tarsi buvo paliktos nuošalėje. Pastaruoju metu ir pasaulyje matome tam tikrą sugrįžimą. Ne tik popiežius, bet ir daugelis žinomų mąstytojų išreiškia didelį nerimą dėl dvasinės kultūros. Dėl Kūčių lietuviškumo, tai gerbiamas Jonas nuostabiai gražiai atskleidė: čia yra viena iš pačių seniausių mūsų švenčių, nes vis dėlto suvoktas gamtos virsmas, kada saulė sugrįžta. Kūčios mūsų protėviams buvo nuolatinis atsinaujinimas, kitos tautos tokio virsmo neišgyvendavo. Sakykim, tie, kurie gyveno arčiau saulės, arčiau pusiaujo, ten viskas vienoda, nėra ten to laukimo. O čia laukimas susijęs ne tik su Kristaus asmeniu, bet ir su gamtos atsinaujinimu, gamtos atgimimu. Tai buvo iš tikrųjų be galo svarbus laukimas, būdingas mūsų protėviams, mūsų didžiuliam etnosui, kurio skeveldrą dabar turime. 

G.JAKAVONIS: Gerb. Jonai, kitados polemizuojant Seime, kai Rasų, Joninių šventė buvo paskelbta valstybine, vienas iš argumentų buvo įtikinti oponentus, kad atsisakius visų Rasų, ir iš šios šventės kylančių tradicijų, dainų bei apeigų liktų balta dėmė lietuvių kultūroje. Kaip, jūsų manymu, dabar yra su Kūčiomis, kiek tose tradicijose, lietuvybės?

J.TRINKŪNAS: Kalbėdami apie Kūčias turime turtingiausią šaltinį. Neseniai Tautosakos institutas išleido didelį tomą, kuriame, rodos, apie 500 dainų yra karinės. Žada antrą tomą išleisti. Tose dainose - advento, Kalėdų - tiek visko yra, tai toks lobynas. Mūsų pasaulėžiūros lobynas, mes turime iš ko semtis tų dvasinių jėgų, prasmių. Jose tas virsmas taip gražiai parodomas. Yra tokių dainų, giesmių, kur kalbama, kaip vidur lauko grūšelė stovi, kaip grūšelė su žibalo žvakelėm, kaip nukrito, kaip išsiliejo marios smėlyno. Tai visa kosmologija, visas pasaulio vyksmas. Tiesiog nuostabu, kaip mūsų protėviai, ypač dzūkai, išsaugojo visą šį turtą. 

G.JAKAVONIS: Statistikos suvestinės rodo, kad per tokias lietuviškas šventes kaip Vėlinės ir Kūčios padaroma labai mažai nusikaltimų. Gerb. Libertai, ar galime teigti, kad tas susivienijimas prie Kūčių stalo, žvakučių deginimas ant protėvių kapų daro žmones geresnius?

L.KLIMKA: Ir mūsų papročiai ragina Kūčių dieną su kaimynais, su kuriais susipykai, kokį kitą piktumą ar skolą turėjai, susitaikyti, skolą grąžinti. Tai yra ta diena, kai atlieki savo sąžinės apyskaitą. Belaukdamas tos didžiosios šventės kaip tik ir nukreipi savo mintis į tai, ką blogo padarei, ką reikia ištaisyti ir daugiau nebedaryti. Žodžiu, tai labai reikšminga diena. Pagal mūsų tradicijas jau dvylika dienų prieš Kalėdas pradedama laukti tos šventės. Čia turime atkreipti dėmesį į vieną labai įdomų momentą. Tryliktoji šventosios Liucijos diena kaip tokia šventė labai sureikšminama visame Baltijos regione. Gruodžio tryliktoji. Nuo gruodžio 13-osios stebimi orai, kokie bus ateinantys metai. Labai įdomu, kad būtent vakarais tuo pačiu metu saulutė nusileidžia. Ir štai žmonės pastebėjo tokį niuansą, tokį nedidelį skirtumą, kaip saulė sugrįžta. Na, senovės romėnai švęsdavo tą „soles“ indiktą, nenugalimos saulės šventę. Paskui, kaip gražiai pastebėjote, kad Kristus yra užtekėjusi saulė krikščioniškajam pasauliui, ši metafora buvo pritaikyta šventei ir taip atsirado Kristaus gimimo diena. Per saulėgrįžos šventę. Toks sugretinimas yra labai iškalbingas. Vakarienė baigiama kūčiukais ir mums, betyrinėjantiems tuos valgius, aiškėja senoji prasmė, semantika. Kūčiukai - tai duonelė, specialiai skirta vėlėms pamaitinti. Vėlei, neturinčiai kūno, ta duonelė mažytė, sulig nagu. Kadangi mūsų protėvių yra daug šioje žemėje, todėl ir dubuo su kūčiukais turi būti didelis. Kūčių vakaras tikrai nuostabus, nuskaidrinantis sielą, vienijantis visą šeimą, o kartu ir tautą. 

ASTIJUS: Seimas įtvirtino tai, kas akivaizdu. Net ir tarybiniais metais Kūčių dieną po pietų net baisiausi bolševikai išleisdavo moteris ruoštis. Ta diena - mūsų kultūrinis, religinis pradas, pagrindas. Mūsų šaknys tiek tvirtos - aš palyginčiau su Romos imperija, kuri nukariavo graikus, o nukariauti graikai primetė savo kultūrą ir netgi savo kalbą, - kad mus čia gali Europos Sąjunga ir visi kiti bandyti išoriškai nukariauti, bet ta gija, kuri eina per tiek šimt-mečių - džiaugiuosi, kad ir krikščionybė, galima sakyti, „išsikultūrino“ į tuos visus mūsų papročius, - išlieka stipri. Buvo palyginta Kūčios, Kalėdos ir Joninės, Rasos. Iš tiesų šios šventės mums, lietuviams, labai brangios. Liūdna, bet aš sakyčiau, kad būtų geriau, jei Rasos būtų darbo diena. Žinote, tai yra paniekinimas mūsų papročių, kartu ir krikščionybės, nes tai ne šiaip Joninės - tai Jono Krikštytojo šventė. Joninės arba Rasų šventė - tai laukimas, gamtos išlaukimas, kada tas rasos lašelis pasirodys. Mes taip pat turime save subrandinti. Jonas Krikštytojas kviečia į atgailą: ateikite, aš jus krikštysiu vandeniu, ir nuplauna nuodėmes. Kūčių metu, šeima susirenka prie bendro stalo, yra laužoma duona. Laužoma duona kaip kalėdaitis, nes ta duona mes vienas kitam ir esame, mes maitinamės savo papročiais, mes maitinamės tyromis, švelniomis dainomis, giesmėmis. Svarbiausia - mes maitinamės vienas kitu. Ir tik apsivalęs žmogus, atlikęs išpažintį ar tam tikras apeigas, susitaikęs, gali sėsti prie Kūčių stalo. Tada šeima yra kaip duona, tada ta gentis yra kaip duona, kuri tiek šimtmečių maitino Europą. Taigi Kūčios, Kalėdų naktis yra išskirtinė šventė tiek tradiciniu, tiek krikščionišku požiūriu. 

L.KLIMKA: Aš dar pridurčiau apie duoną. Joninės taip pat Rasų švente vadinamos, tas žodis turi dvi prasmes. Viena - susidarę rasos lašeliai, antroji - rasojantys rugiai. O rugių rasojimas tai yra jų žydėjimas. Štai tada užsimezga duona, kurią paskui dedame ant stalo kaip kalėdaičius. Šitos dvi šventės, kaip labai gražiai pastebėjote, yra tiesiog ašis, apie kurią sukasi visas gyvenimas, lietuviškas gyvenimas. Tai yra metų ratas. Ir šitos dvi šventės - jo pagrindas. 

J.TRINKŪNAS: Mes labai džiaugėmės, kai patvirtino Rasų šventę, sakė, pagaliau ir mes galėsime švęsti, bet labai greitai paaiškėjo, kad tą šventę iš mūsų „pavogė“ alaus firmos. Pavertė alaus švente. 

G.JAKAVONIS: Mes kalbame, kad per tokias šventes suprantame esantys šeima, tauta, kad turime savo tradicijas, kad sunaikinti tradicijas reiškia sunaikinti tautą. Ponios Bronislavos prašyčiau prisiminti 1944 metų Kūčių vakarą savo tėviškėje, kai tėvas pasakė, kad sėsite prie stalo, bet... 

B.PALUKAITIENĖ: Iš vakaro pasakė, kad švęsime. Tada man buvo septyniolika ir gerai prisimenu, kad jau buvo grįžę sovietai. Tuo laiku mokiausi Merkinės gimnazijoje aštuntoje klasėje. Per paskutinę pamoką mokytojas pasakė, kad reikia kiekvienam išsirašyti „spravką“. Ir paaiškino, kas tai yra. Dabar aš suprantu, kad tai mokinio pažymėjimas, - tokį parodžius niekas nieko nedarys. Išsirašėme tuos pažymėjimus. Nemokėjome tos kalbos, tai klausėme, kaip tą vardą rašyti, kaip aną. Svarbiausia, kad paleido diena anksčiau atostogų. Sako, jūs iš toliau, tai galite keliauti namo, jeigu tik turite su kuo ir turite „spravką“. Pareinu namo, tėvas atvažiavęs. Su manimi gyveno toks kaimynas Vytautas - ir jis parėjęs iš mokyklos. Ką gi, važiuosim namo. Staiga žiūrim - pilnas kiemas prigužėjo rusų kareivių. Patik-rino tėvo dokumentus, dar pasibarė. Važiuojam. Visą kelią rusų būrelius susitinkam. Tai vienas, tai penki kareiviai prie vežimo žengia. Jau neramu ne tik tėvui, bet ir mums pasidarė. Laimė, kelias sukosi iš miško į lauką. Jie atsiliko nuo mūsų. Taip parvažiavome. Grįžus, tėvas pasakė, kad rusai atvažiavo ir net pirkion neužėjo, patraukė savais keliais. Tuo laiku pasišalinti iš namų dar buvo galima. Buvo kažkokia nuojauta. Tą vakarą jį ir nužudė. Kūčių vakarą. Ir kaimyną Vytautą nužudė, nors jis ir turėjo „spravką“.

G.JAKAVONIS: Tą Kūčių vakarą buvo sudeginta 60 sodybų, nužudyti 37 vyrai. Visi likę išėjo į mišką ir tapo partizanais. Tai įvyko būtent per Kūčias, per tautos šventę. Ginklu, trėmimu, šaudymu mūsų nepalaužė. Bet atėjome į Vakarus ir vietoj Vėlinių imamas propaguoti Helovinas, gražios šventės paverčiamos išgertuvėmis. Ką daryti, kad atsispirtume tautos naikinimui tais Europos siūlomais saldainiais? 

R.GRIGAS: Čia yra didžiausia problema, mes visi jaučiame, kad Kūčios jau yra paverstos vartojimo kultu. Jos nebeturi to dvasinio užtaiso, apie kurį mes kalbame. Kol Europos Parlamento pirmininku buvo airis, Europoje dar dominavo tendencija gerbti kiekvieną kultūrą, akmenį, kryžių. Viskas, kas yra unikalu, buvo vertinama kaip neįkainojamas turtas. Tačiau šiuo metu kultūrų įvairovės koncepcija yra nustumta globalizmo. Globalizmas nepripažįsta jokių riboženklių nei kultūroje, nei tautose, nei valstybėse, ir pinigai cirkuliuoja taip pat be jokių riboženklių. Turime kaip nors organizuotai imti daryti spaudimą Švietimo ir mokslo ministerijai, Kultūros ministerijai, kur ministrai keičiasi neturėdami aiškios strategijos dėl dvasinės kultūros. Turi būti atkreiptas didelis dėmesys į dvasines vertybes, tradicijas. 

G.JAKAVONIS: Gerb. Jonai, jūs imatės labai kilnios misijos puoselėdamas lietuvių savastį, kad atsilaikytume prieš tą iš Vakarų ateinantį blogį. Bet kad jauni žmonės, atėję į Rasas, nežino švenčių giesmių, nežino algoritmų. Kaip spręsti šiuos dalykus? 

J.TRINKŪNAS: Tai yra skaudžiausia tema. Turiu nemažos patirties, jau daugelį metų tuo gyvenu, rūpinuosi, kad būtų išlaikomi mūsų tautos papročiai. Kuriami visokie folkloriniai ansambliai, klubai, mūsų Romuva turi savo orientyrą. Protėvių paveldas yra labai brangus. Užtat mes visa tai pateikiame beveik religine forma, ne kaip kokią pramogą, o kaip šventą tradiciją. Šito reikia mokyti įvairiai - yra mokykla, ansambliai, klubai ir t.t. Mes svajojame, kad valdžia tuo susirūpintų, bet visa tai vyksta vangiai. Valdžia žodžiais pritaria, sako „gerai“, bet tuo viskas ir baigiasi. Belieka vidinis entuziazmas. 

G.JAKAVONIS: Ne tik entuziazmas. Gerb. Liberto šitiek knygų prirašyta. Ar tęsite toliau šį darbą?
 
L.KLIMKA: Manau, tai yra mano misija. Kito kelio nematau, nes į mokyklą reikia ateiti turint tų žinių. O kaip ateis mano studentai, kurie yra būsimi mokytojai? Jie turi kai ką pasiskaityti, jei jau nutrūko gyvoji tradicija iš lūpų į lūpas, iš močiutės juk neperduodami tie dalykai. Juk išaugo visa karta internatuose ir atitrūkusių nuo šeimos. Mes turime per šią bedugnę permesti tiltą. Tiltai yra knygos, vadovėliai. Antra, kartais ir pikta, kad mes labai daug ir karštai kalbame apie etninę kultūrą, bet reikia konkrečiai padaryti, parašyti vadovėlių mokykloms. Aš dabar nesuprantu, ką dvylika metų veikia muzikos mokytojas mokykloje. O ką veikia dailės, technologijų mokytojas? Taigi šituos tautinius dalykus reikia diegti per pamokas. 

G.JAKAVONIS: Broli Astijau, visada vertinau Katalikų bažnyčios vaidmenį sovietiniais laikais, nes ji iš tikrųjų padarė labai daug. Visos tos grėsmės ateina iš Vakarų Europos, kuri irgi priklauso krikščioniškam katalikiškam pasauliui. Kaip išlaikyti lietuvišką krikščionybę, jos savastį, paveldėtą iš protėvių? 

ASTIJUS: Deja, pačioje Vakarų civilizacijoje, Europoje, Bažnyčia - krikščionių bendruomenė - iš tiesų patiria labai daug smūgių ir dažnai yra tiesiog atvirai puolama. Mes tik dabar per 20 metų pradėjome tai justi, o ten iš esmės jau po Antrojo pasaulinio karo pradėjo rastis naujas požiūris į gyvenimą, globalizacija. Unifikacija, sakyčiau, yra kaip melioracija, kuri atnešė mūsų kaimams, mūsų žemėms baisių padarinių. Lygiai taip pat Bažnyčia jau nebeturi jėgos atsispirti. Jeigu krikščionis Parlamente pasako, kad jis yra už tradicinę šeimą, jis negali būti Parlamento prezidentu. Iš kur yra ta jėga? Aš negaliu net vardais įvardyti. Atsiprašau už pasakymą, tai yra piktoji dvasia, blogio dvasia. Ji tiesiog atakuoja, suduoda smūgį mūsų tradicijoms, tikėjimui. Ją atneša būtent globalizmo šalininkai, kurie neturi jokių vertybių. Jų vertybės - tik valdžia ir pinigai. Nereikia ieškoti pavyzdžių toli Europoje - čia, Lietuvoje, neretai jau negali apginti krikščioniškų tradicijų, bendražmogiškų tiesų, nes būsi laikomas netolerantišku, pažeidžiančiu demokratijos principus, žmogaus teises. O kas vyksta mokyklose? Pavyzdys – į kokį renginį mokykloje susirenka svečiai: ateina įvairūs ponai, kunigai, rėmėjai. Vaikučiai deklamuoja eilėraštukus, dainuoja daineles, šoka. Ir staiga, atsistoja didelės korporacijos žmogus ir sako: linkiu, kad jūs šioje mokykloje laikytumėtės verslumo dvasios, kad siektumėte karjeros savo gyvenime. Tai mane tiesiog drasko. Suaugęs, žilo plauko žmogus penktokui ar septintokui jau pradeda kalbėti apie karjerą, finansus. O kur yra meilė - prisiglausti prie žemės, padėti savo galvelę ir pamatyti skruzdėlytę. Mokykla dabar neugdo žmogaus. Pats pagrindinis dalykas - Dievas sukūrė žmogų. Šeimoje ir mokykloje yra kuriamas žmogus. Tik tada toks žmogus gali išeiti į visuomenę ir viso kito išmokti.

R.GRIGAS: Po revoliucijos 50 proc. istorijos pamokų buvo skiriama Lietuvos istorijai, 50 proc. - visuotinei. Dabar daugelyje mokyklų liko tik 20 ir mažiau procentų. 

ASTIJUS: Gerb. profesoriau, tokie dalykai, kaip ir ponas Gediminas sako, ateina iš Vakarų. Ateina toks dvasinis naikinantis požiūris. Seniau turėjome okupacinę valdžią su visais ateizmo aparatais, bet buvo bent jau kažkokia opozicija, žinojome, kad tai yra okupantas, užkariautojas. O dabar ateina demokratija, skelbiamos žmogaus teisės, laisvės, ir kaip tu gali atsispirti? Bet yra gražių žmonių, manau, Europa dar atras šitą kraštą prie Baltijos jūros, kur gražios tradicijos, graži bendruomenė, atmosfera. 

G.JAKAVONIS: Gerb. mokytoja, ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms, savo artimiesiems šių Kūčių vakarą? 

B.PALUKAITIENĖ: Svarbiausia, kad visa šeima būtų kartu. Ko aš negalėjau sulaukti. Ko mano tėvas nesulaukė. Jis turėjo tris suaugusius sūnus, visų neteko ir pats žuvo. Bet paskutinį kartą, sako, pabūsime visa šeima per šventes. Dar iš tėvo esu pastebėjusi kaime tą naują kultūrą: yra kryžius, o pro jį praeinant reikia nusilenkti. Mano tėvas visada pakeldavo kepurę, visada reikia gerbti kančią, nes nežinia kas gali atsitikti. Dabar yra visokių madų, net nežinau, kaip jas pavadinti, demonstracijų, teisių gynimo - nors visi tas teises turi, bet vis tiek dar parodyti reikia. Kūčios rodo, kaip svarbu, kad vaikai mokytųsi iš tėvų, kad nedarytų niekšybių, nes niekšybė niekada nieko gero neduos.