Mariaus Ivaškevičiaus pilnametražis filmas „Santa“, kurį šiuo metu rodo visi Lietuvos ekranai, vadinamas komiška drama. Aš jį mieliau priskirčiau romantinės dramos ar net kalėdinės pasakos žanrui, ypač suvešėjusiam ir išpuoselėtam Holivudo. Kodėl pramintų takelių neieškantis kūrėjas pasirinko būtent jį?
- Mariau, sukūrėte žiūrovišką filmą, skirtą labai plačiai auditorijai. Bet - nepataikaudamas masiniam skoniui. Savo istoriją ryžtingai apvalėte nuo tradicinių blizgučių. Sakyčiau, susikovėte su banalybe jos pačios teritorijoje. Koks buvo pradinis impulsas?
- Norėjosi atšviežinti labai gražią Kalėdų Senelio idėją. Šiandien nemirtinga kalėdinė pasaka nedovanotinai sukompromituota, subanalinta. Nuplėšti tuos komercinius drabužėlius! Suteikti jai naują skambesį, įkvėpti naujos gyvybės, naujų spalvų.
- Neabejotina filmo puošmena, jo magnetinis traukos centras - pagrindinį Jusio-Santa Klauso vaidmenį sukūręs suomių aktorius Tomis Korpela. Bandžiau prisiminti, ar esu kada mačiusi „Scanoramoje“ - regis, ne. Nes jo neįmanoma pamiršti. Kaip tokio rango menininką pavyko prisikalbinti? Kokius argumentus teko pakloti ant stalo?
- Kad jų nereikėjo. Apie mane šį tą jau buvo girdėjęs. O svarbiausia - Helsinkyje matęs mano „Kaimyną“, kurį scenoje režisavo jo žmonos geriausia draugė. Pavykęs spektaklis. To užteko. O aš pats... Irgi buvau matęs jį scenoje. Žinojau jo garsą Suomijoje. Jau vien tas vardas gali pritraukti pilnas sales. Tad ir kilo mintis jį prisivilioti kaip jauką. Nė neplanavau - pagrindiniam vaidmeniui. Nes pagrindinį herojų įsivaizdavau jaunesnį. Bet kad ir kiek bandžiau - nė vienas iš jaunesnių nepatempė. Tai apsistojau prie Tomio. Šiandien už jį geresnių nėra ne tik Suomijoje.
- Įspūdingos išvaizdos, galingos vitalinės jėgos - tikras Kalevalos herojus. Ir tuo pat metu - labai šiuolaikiškas, ironiško intelekto, atsinešęs į ekraną labai šviežią, lietuviškam kinui visiškai naują įvaizdį. Bet natūraliai kyla klausimas, ar jam tinka ta herojė, kurią sukūrė Sandra Daukšaitė? Suvaidinta tiksliai, švariai, jautriai, ir vis dėlto - bendras televizinės blondinės vardiklis...
- Mes, kūrėjai, sukamės intelektualų terpėje. Ir kuriam apie ją. Man - kuo toliau, tuo labiau - norisi atsigręžti į tą socialinį sluoksnį, kuriam pats nepriklausau. Įdomus ir tas mentalitetas - su visais savo ypatumais, trūkumais. Neužmirškime, kad jis dominuojantis. Mes - išimtis. Tikrasis (daugumos) pasaulis - ten. Inga - vidutinės klasės moteris, šiek tiek paragavusi emigracijos, jau turinti tam tikrą socialinį statusą - vėlgi to sluoksnio akimis - „Kristianos“ parduotuvės vadybininkė. Glamūrinio pasaulio atstovė.
- Puikiai pavyko atsirinkti mažąjį filmo herojų Vincą. Ovidijus Petravičius - mąslus, protingas, natūralių reakcijų vaikas, kalbantis vienodai gerai lietuviškai ir angliškai.
- Paieškos buvo ilgos. Ne tik anglakalbėse Vilniaus mokyklose, bet ir Londone. Deja, londoniečiai vaikai jau sunkiai bekalba lietuviškai. Be to - iš proletariškų šeimų. O tai labai matosi. Vaikas - kaip veidrodis, tobulai atspindintis savo terpę. Mums reikėjo šiek tiek subtilesnio berniuko. Ir jį atradome... Babtuose. Tėtis - karininkas, dirbęs NATO bazėje Vokietijoje. Sūnus ten lankė anglakalbį darželį, mokyklą.
Beje, nuo atrankos iki filmavimo pradžios praėjo keletas mėnesių, o vaikai taip greitai keičiasi. Mielas vaikiukas šiek tiek ūgtelėjo, tapo labiau užsisklendęs, atsirado kažkokių mokyklinių bajerių. Išsigandau. Teko gerokai pavargti, kol išprovokuoji natūralias reakcijas. Dažniausiai pavykdavo ekspromtu - be repeticijų.
- Kaip jis jautėsi kalėdinės pasakos atmosferoje?
- Stengėmės jos neišsklaidyti. Darėm viską, kad išsaugotume vaikiškas iliuzijas. Tarpusavyje susikalbėdavome jam nesuprantama rusų kalba. Ovidijus nė karto nematė Tomio persirengiančio Kalėdų Seneliu. Jis šventai tikėjo jo realumu. Kai Rovaniemyje pirmą kartą pamatė Tomį Korpelą Santa Klauso kostiumu, jam nieko vaidinti nereikėjo. Širdis krūtinėje daužėsi taip, kad mes girdėjome per mikrofonus...
- Kaip atsirado vaiko ir mamos ryšys, pasitikėjimas?
- Paprašiau Sandros, kad pabendrautų su juo dar prieš filmavimą. Pasiimdavo jį sekmadieniais. O su Korpela kontaktas įvyko žaibiškai. Suveikė kažkokia chemija. Tiesa, ne iškart. Pirmąsyk pamatęs beveik dviejų metrų galiūną vaikas susigūžė. Man pašnibždėjo: aš jo bijau. Tomis pastebėjo ir per filmavimo pertrauką kažkur jį nusivedė. Grįžo jau kaip seni draugai. Kaip jis tai pasiekė - neklausiau. Ovidijus laukte laukdavo filmavimų - kad pamatytų Tomį. Didžiausias autoritetas.
- Filmo siužetas ataustas gražiu švelniu humoru. Jį įskelia dviejų terpių, dviejų gyvenimo sanklodų susidūrimas - lietuviškosios ir suomiškosios. Ingos pažintis su Jusio šeima... Pirmas apsilankymas suomiškoje pirtyje... Natūralios vaiko reakcijos...
- Kaip jis per tą filmą užaugo! Labiausiai bijojau scenos ligoninėje, o jis laukė: kada, kada? Žinoma, viskas buvo aptarta su tėvais, paaiškinta. Ir vis dėlto didelio ryžto reikėjo plikai nusiskusti plaukus: ar iš manęs mokykloje nesijuoks? Guodėme: per du mėnesius ataugs. Tą išbandymą atlaikė vyriškai.
- Prisipažinsiu, man pagrindinis filmo herojus - pati Suomija. Šiukšlėse skendinčiame mūsų pasaulyje nerealiai švari jos žiema. Kvapą gniaužiantys kalnų pusnynai. O labiausiai jaudinanti tema - Žiemos karas, kur pinasi pasaka ir realybė, kur legendinis suomių didvyris generolas Manerheimas dvejinasi su Santa Klausu. Štai kada prireikė visos Tomio Korpelos aktorinės įtaigos, vitalinės jėgos! Ar ta linija jau buvo nužymėta scenarijuje?
- Buvo. Nuo pat pradžių. Man visada norisi pasakojant realią istoriją išeiti į kitą mentalinę plotmę. Paralelinį pasaulį. Kad atsirastų prasminio polifoniškumo. Tačiau Kalėdų Senelių žygis į Žiemos karą iškėlė mums neregėtų techninių sunkumų. Išsirinkome lokaciją aukštai kalnuose. Tiksliau - į šiaurę nuo Rovaniemio stūksantį Puhatunturio kalną. Pakelti į pusantro kilometro aukštį 50 žmonių komandą - jau ne juokas. O kur dar filmavimo įranga, karšti pietūs, arbata... Bet didžiausia problema - ant to kalno beveik nenurimstančios pūgos. Filmavimui tinkamas oras - retenybė. Ką tu nufilmuosi, kai jokio matomumo. Du kartus bandėm, bet kiekvienąkart dangus maišosi su žeme. Mane įkalbinėjo: filmuojam apačioj. Gal to grožio ir nebus, kažkiek pagudrausim, kažką pripaišysim, prikursim... Bet man taip sunku buvo ryžtis kompromisui. Vis atidėliojau: dar luktelkim, dar...
Vieną vakarą užeina pas mane operatorius Tuomo Hutris ir sako: sėdam ryt ryte į sniegomobilį ir važiuojam - įsitikinsi pats. Nuvažiuojam - puikiausias oras! Sniego užpustyti apledėję krūmai - lyg gražiausios skulptūros. Per vieną pamainą viską nufilmavom. Vos užbaigėm - prasidėjo baisiausia pūga.
- Tomis Korpela tiesiog maudėsi tuose pusnynuose, kaip ir patriotinės temos apogėjuje. Išrėkė, išriaumojo savo jausmus, savo įsiūtį, ryžtą, neapykantą ir meilę. Ar kalbėjote su juo Žiemos karo tema? Ką jis suomiams reiškia šiandien?
- Be abejo, kalbėjom. Tačiau suomiai apie nepriklausomybės kovas kalba žymiai mažiau nei mes. Gal jau atsikalbėjo. Turėjo tam laiko. Nebuvo 50 metų okupuoti. Ir vis dėlto neturėjau tikslo politizuoti filmo. Labiau rūpėjo gėrio ir blogio kova. Čia telpa ir tas Žiemos karas, ir vaiko liga - viskas.
- Kodėl neužbaigėte ta scena kalnuose? Kam dar reikėjo antrojo finalo? Spaudė prodiuseriai?
- Ne, jie kaip tik norėjo tos pirmosios pabaigos. O man, priešingai, nereikėjo hepiendo, nenorėjau, kad filmas baigtųsi kameros kilimu į viršų. Todėl grąžinau herojų į žemę. Nes mūsų filmas - ne tik pasaka, bet ir tikrovė. Privalėjau padėti tašką ir realioje istorijoje. Tad filmas ir baigiasi ten, kur prasidėjo - Santos rezidencijoje. Jusis turėjo grįžti į pradinį tašką.
- Žiūrovai visada tikisi bent šiek tiek vilties. Bent jau atviro finalo...
- Šįkart man norėjosi tą taisyklę sulaužyti. Nes vilties nebėra.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
