„Esu tai sakęs ir kunigams: nesu uolus katalikas, bet man niekuomet gyvenime blogiau nebuvo, kai nueidavau į bažnyčią. Niekados. Visados manyje kažkas pasislinkdavo į gera. Nesakau, kad Kalėdų Senelis ar kas nors Kitas nuleisdavo dangiškus spindulius ant manęs, - tiesiog aš ten aprimdavau. Juk, kai pagalvoji, kodėl buvo statomos nežmoniško dydžio bažnyčios? Kad žmogus, pritrenktas jų grožio ir didingumo, suprastų nesąs „pasaulio bamba", kad tokių bambų aplinkui tūkstančiai vaikštinėja. Ir kad tas šventas sakinys „dulkė esi ir į dulkę sugrįši" yra tiesa. Kad milijonieriui ir bomžui vienodai skauda, kai skauda.

Kadaise aš niekuomet arba labai retai bandydavau kalbėti, lyg būčiau lygus prasčiokui. Tokiu jausdavausi susitikęs su milijonieriumi, galvodamas, na, gerai, tu turi daug babkių, to ar ano, bet tu nemoki paišyt, pavyzdžiui. Arba, tu nemoki to ar ano, galvojau, ir stengiausi su juo tokiu pačiu lygmeniu bendrauti, bet aš nesistengiau taip bendrauti su prasčioku. Kai pabandžiau pabūti jam lygus, pasidžiaugiau, - žinokite, smagu, ne jis toks pats žmogus, kaip aš ar kitas. Taip, jo gyvenimas toks, mano kitoks, bet būk tu Rokfeleris ar bomžas, jausmus išgyvensi daugmaž vienodai. Sakykim, milijonieriaus sūnus yra narkomanas ir tėvas, galėdamas sūnui nupirkti rūmus ir apsaugą, apstatyti gydytojais iš visų pusių, šiuo atveju yra bejėgis, nes nieko negali padaryti. Arba paimkime bomželį, suradusį šiltą vietelę laiptinėje prie radiatoriaus, nugėrusį pusę „fliaškės" dėl miego ir pasilikusį pusę pusryčiams, kurį laiptinės aktyvistė išgrūda į šaltį ir dar, tyčia ar netyčia, sudaužo jo „fliaškę". Taigi jam graudu, jis nelaimingas, kaip ir tas, kuris turi daug pinigų...

Kunigai juokiasi išgirdę, kad man labiausiai patinka mišiose vienas momentas, kai jie pasako: „tikėjimo paslaptis". Man jau visiškai neįdomu, ką po to choras pagieda. Sakau, aš nežinau, aš net nenoriu žinot, kas po to bus pasakyta.

Jaunystėje irgi laužiau galvą filosofiniais klausimais, bandydamas suprasti, kas yra begalybė, kosmosas, tikėjimas, ką aš čia veikiu ir panašiai, kadangi ir kiti žmonės buvo linkę labai sudėtingai į viską žiūrėt. Atsimenu, kartą sėdėjau studijoj ir pusiau algebra, pusiau geometrija pradėjau užsiiminėt, matydamas gyvenimą kaip tiesią liniją nuo nulinės, gimimo, situacijos. Tos tiesės viršuje mačiau šviesą, jos apačioje - tamsą, nes visur egzistuoja priešprieša: gėris - blogis, tiesa - melas, skausmas ar jo nebuvimas, pliusinė ar minusinė juodųjų skylių erdvė. Kaip dabar atsimenu (mane tai stebina ir šiandien), staiga kažkas manyje (Dievas ar nežinau kas), pateikia atsakymą; gaunu atsakymą, tartum ant popieriuko parašyta: taigi va, kas tai yra. Į klausimą, kas yra tikėjimas, gyvenimo prasmė, gaunu atsakymą, tarsi lygties sprendimą, ir netikėtai sužinojęs staiga pamirštu. Nebepamenu, kas buvo tame „lapelyje" parašyta, bet, įdomiausia, pajutau nusivylimą. Nusivyliau tuo atsakymu, vadinkime, iš Dievo. Ir kodėl? Dėl to, kad buvo jis per daug paprastas.

Praėjo jau dvi ar trys dešimtys metų, bet vienas įvykis, nutikęs su manimi, man ir šiandien kelia šiurpesį. Jis man rūpi ir šiandien; žinot, visatoje ir šimtmetis yra akimirksnis.

Važiuoju nuo stoties sostinės siaura gatve: plotis - trys keturi metrai, duobė ant duobės, koks ten greitis, ir man bevažiuojant kokiu 30 km per val. greičiu staiga iš dešinės, iš vienos bromos žaibiškai išnyra mergaitė, tiksliau, matau vien tik šviesią jos suknelę su taškučiais, kaip tame A.Žebriūno filme apie vasarą, gal dvylikos metų - kiek pagal ūgį galiu spręst. Tai įvyksta akimirksniu: ji prabėga suknele paliesdama mašinos kapotą ir dingsta kitoje bromoje. Aš suspėju tik pakelt koją nuo akseleratoriaus pedalo, tik pakelt... Man buvo toks šokas, kad sustojęs už kelių metrų persižegnojau ir sukalbėjau „Tėve mūsų". Nieko nesupratau, kas įvyko, bet supratau: jeigu mergaitė būtų mane pamačiusi ir sustojusi, ji būtų palindusi po mašina... Supratau, kad viskas savaime, lyg ir dėl manęs, įvyko, nors iš tikrųjų mano valios ten nebuvo, - ten pasireiškė tiesiog likimas arba Dievas. Vadinkite, kaip norite. Supratau, kad ir kiek mes kaip komandosai, galime girtis esą pasirengę lemiamą akimirką ištraukt revolverį ir iššaut per pusę sekundės, to nebus, - ne nuo mūsų tas šūvis priklauso.

Kai man buvo blogai, iš tikrųjų buvo labai blogai, ir aš bandžiau perkraustyt visą savo gyvenimą nuo vaikystės, pasverti jį moralės požiūriu, prisimindamas, kokie buvo mano siekiai, norai, netektys, nusivylimai ir didžios nesėkmės, pamačiau, kad visą gyvenimą stengiausi aplinkybes pritaikyt prie savęs: draugas ne toks, reikia keisti draugą, darbovietė negera - reikia keisti darbą, kūrybinė ar nekūrybinė veikla?- rinktis pagal tai, kas atrodo lengviau valdoma, ir taip toliau. O kas atsitinka „toliau"? Man atrodė, kad daugiausia aplinkybės kaltos dėl mano nusivylimų ir aš bandžiau keisti aplinkybes. Bet man niekuomet nešaudavo į galvą, kad aš turiu keisti požiūrį į aplinkybes, nes antraip visas gyvenimas tampa kova. Aš iš vakaro negaliu užmigti, pragmatizuoju, galvoju įvairius variantus, kas bus, jeigu taip, o kas, jeigu anaip, kuriu planus, kaip kovosiu su viršininku, ginsiu savo teises, rytą atsikeliu ir išeinu į kovą. Niekada man nepavyko pakeisti sitaucijos vien pagal savo norą, man nepavyko pakeisti aplinkybių, ir mano kova su aplinkybėmis, ko gero, kenkė labiau, nei pačios aplinkybės.

Žinot, aš kartais pagudrauju su Dievu ir jo padėjimu. Bet, galvoju, didžiausia pagalba, kurią aš gaunu su tikėjimu, yra ramybė ir atsakomybė. Aš sienos galva nedaužau, kad ruduo baigėsi, kad šlapdriba krenta ant akių, kad ateina naktis, kad karantinas pagaliau. Priimu tai ramiai, nuolankiai, susitaikęs. Pabandykite pagalvoti apie tai. Nes gyvenime, žinoma, yra daug įvairių niuansų, bet susitaikyti su tuo, ką pakeisti ne tavo jėgoms, ramiai priimti likimą, yra mažų mažiausiai išmintinga.

Grįžtu prie to paties - tarp žodžių „susitaikymas" ir „ramybė" rašau lygybės ženklą; ramus esi tiek, kiek sugebi susitaikyti. Dieve gink, ne nusižeminti, ne prisitaikyti, ne pavirsti skudurėliu ar šiukšle. Kai ramiai priimi, kas vyksta aplink, suvokdamas savo galimybių ribas, ateina palengvėjimas. Gali prisigalvoti šimtus versijų, kas gali nutikti vienu ar kitu atveju, bet paprastai įvyksta, kaip įvyksta. Ir labai dažnai įvyksta tokia forma, kuri net nebuvo toptelėjusi į galvą. Susitaikymas nėra abejingumas, lindėjimas užsikasus urvelyje, - aš juk minėjau atsakomybę, - jis reiškia eiti Dievo keliu.

Ir ką reiškia eiti Dievo nurodytu keliu? Ramybėje būt. Kai pirmą kartą žiūrėjau filmo apie Chatynę epizodus, negalėjau klausyt, kai vietoj muzikinio fono vežami į sušaudymo vietą karininkai kone dešimt minučių kalba „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas..." Galvojau, užuot kažką padarę, na, puolę raudonarmiečius, nutraukę su savimi į duobę, jie kaip kokie avinai kalba maldas. O kitąkart, vėl pasižiūrėjęs būtent tą vietą, aš išgirdau. Išgirdau, ką jie kalba. Jie sako, kad „tebūnie Tavo", bet ne mano valia, ir kad aš turiu atleisti, nes man bus atleista tiek, kiek aš atleidžiu savo kaltininkams: jeigu metrą atleidau, metras ir man bus atleistas. Jeigu centimetrą, tai centimetrą ir man atleis. Tai yra ramybės viršūnė. Pasmerktieji norėjo numirti ramiai...

Žmogui, man, mirtinai reikia turėti kažką aukščiau už savo ego. Ar mes nesiekiame kam nors paduoti ranką, ar mes nesiekiame nuo vaikystės kam nors išsikalbėti, paverkti, pagaliau? Na, siekiam, juk noras yra turėti kažką stipresnio už save. Mokytoją, vedlį... Bažnyčia ir yra toji vieta, kur aš kartais nueinu, paverkiu nežinia kam, ir man pasidaro geriau. Vienas mano draugas sakė, eik jau eik, niekaip neįsivaizduoju to Dievo. Sakau, o kam tau reikia jį įsivaizduot, kaip Mikelandželo ar Leonardo da Vinčio paveiksluose? Kaip, sakau, tu įsivaizduoji meilę? Kaip jausmą gali įsivaizduot? Ir aš prisiminiau epizodą iš jo gyvenimo. Pats pasakojo, kai kartą jis buvo atsidūręs visiškoje neviltyje, fiziškai ir moraliai palaužtas, kai nei vaistai, nei gėrimas nebepadeda, o tik dar labiau didina kančias. Pasitikėdamas vien savo jėgomis, kasdien išeidamas į kovą su pasauliu, be jokio užnugario ir neturėdamas rankos kam paduot, jis išgyveno pragarą, kurian patekę daug žymių ir nežymių žmonių baigė savo gyvenimą, - išėjo iš jo patys. Prisiminęs draugo pasakojimą, kaip jis nuvažiuoja į atokią miško trobelę ir ten prisibaigia turbūt alkoholiu, aš paklausiau: ar tu atsimeni, kaip buvai trobelėje lapkritį, per baisiausią lietų. Na, sako, atsimenu. Prisimeni, klausiu, kaip tamsoje išlėkei į kiemą, griuvai į balą, į vandenį, ir rėkei kaip žvėris miško vidury? Kam tu ten rėkei, jeigu aplinkui trijų kilometrų spinduliu nebuvo gyvos dvasios?.. Kam tu rėkei?.. Tu norėjai, kad Jis paduotų tau ranką."