Jūra Radvilų rūmų salėse

Tai ne cunamio banga, atsiritusi iki sostinės, o marinistinio peizažo paroda, aprėpianti XVII-XX a. Europos tapybą. „Sveika, jūra!“ - taip šią parodą pavadino jos kuratorės Dalia Tarandaitė ir Ilona Mažeikienė.

Iš dviejų muziejų (Lietuvos dailės ir Nacionalinio M.K.Čiurlionio) fondų atrinkta septynios dešimtys kūrinių, įkvėptų jūros. Teminis parodos pobūdis padiktavo ir struktūrą. Keturiose rūmų salėse eksponuojami paveikslai sugrupuoti ne pagal autorystę, sukūrimo datas ar vietą, o pagal pačios jūros vaizdavimo pobūdį.

Pirmoji salė skirta klasikinei žanro tradicijai. Čia eksponuojamos drobės nuo ankstyviausio nežinomo olandų tapytojo jūros peizažo „Laivai uoste“ iki garsaus rusų marinisto Ivano Aivazovskio. Beje, marinistinis peizažas kaip savarankiškas tapybos žanras ir susiformavo XVII a.

Olandijoje. Tai lėmė šalies geografija, su jūra susiję verslai (žvejyba, prekyba), nesibaigiantys jūrų karai su Britanija ir kitomis jūrinėmis valstybėmis. Atsirado net dailininkų, vaizdavusių vien jūrų mūšius ir pergales, laivus, įplaukiančius į uostus ir ramiai plūduriuojančius reiduose. Didžiulio formato Aleksejaus Bogoliubovo drobė „Kronštato reidas“ vaizduoja garsųjį carinės Rusijos karinį uostą. Nuo kranto į jūrą nukreiptas gigantiškas ketaus patrankos vamzdis. Šalia - laivas su plevėsuojančia britų vėliava... Toje pat salėje daugybė paveikslų su ramiu jūros paviršiumi slystančiais burlaiviais, vaizdingais krantais, pakrantės gyvenimo motyvais.

Antroje salėje persikeliama į XIX a. įsisiūbavusią romantizmo stichiją. Siaučianti jūra, beribiai toliai, saulėlydžio ir mėnesienos atspindžiai vandens paviršiuje - visa tai turėjo atskleisti vienovę tarp jūros gaivalo ir besiblaškančios menininko sielos. Išlikę net pasakojimai, kad kai kurie dailininkai prašydavę jūreivių audros metu pririšti juos prie laivo stiebo, kad galėtų kuo geriau išgyventi įsisiautėjusios stichijos galybę ir pavaizduoti tai kūryboje. Beje, I.Aivazovskis, kūręs klasikinės ir romantinės epochos sandūroje, visada tapydavo iš atminties. Jis tvirtino: nei žaibo, nei bangos, nei vėjo gūsio nenutapysi natūroje.

Trečioje salėje lankytojų laukia „grynasis“ jūros peizažas. Be laivų, be pakrančių stafažo. Tapytojai sutelkė dėmesį į pagrindines vandens ir oro stichijas. Dangus ir vanduo, saulės švytėjimas pro debesis ir jos atspindžiai jūros paviršiuje, vaiduokliška mėnesienos šviesa... Kiek spalvų turi jūra? Tokia ji pamatyta realybėje ar tik kūrėjo vaizduotėje? Kur glūdi jūros stichijos ir žmogaus prigimties giminystės paslaptis?

Ketvirtojoje salėje parodos ekspozicija užbaigiama ramiais šiaurietiško peizažo motyvais. Jūros didybės akcentas perkeliamas į norvegiškus fiordus, milžiniškas pakrantės uolas, tarp kurių ramiai tyvuliuoja vanduo...

Tarp žymiausių marinistų, be jau minėto I.Aivazovskio, norėtųsi dar įvardyti parodoje eksponuojamą kitą didį rusų menininką Vasilijų Vereščiaginą (žuvusį 1904 m. per rusų ir japonų karą Port Artūre). Be mažiau žinomų flamandų, anglų ir vokiečių marinistų, lankytojai išvys ir lietuviškas pavardes - Kanuto Rusecko, Jono Mackevičiaus, Petro Kalpoko, Vlado Didžioko, Adomo Galdiko, Česlovo Znamerovskio...

P.S. Į parodą, kuri veiks iki kitų metų vasario 3 d., geriau ateikite dieną. Tik natūralioje dienos šviesoje pamatysite, kiek spalvų, atspalvių, švytėjimo ir gelmės tamsos gali turėti jūra visais metų, paros laikais, siaučiant stichijai ir nurimus, šviečiant saulei, mėnuliui ar dangų gožiant debesims...