Jaunąją rašytoją Dovilę Kuzminskaitę literatūra besidomintys žmonės jau pažįsta kaip aktyvią poetę. 2012 m. lietuvių filologiją ir ispanų kalbą studijuojanti Dovilė tarptautiniame literatūros festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo 2012“ buvo apdovanota „Puškino“ prizu. Ji taip pat yra viena iš šių metų „Pirmosios knygos“ konkurso nugalėtojų poezijos srityje už savo knygą „Namas su paukščio ženklu“.

Knygos nemirs

Pagrindinis Vilniaus knygų festivalio tikslas - atskirti populiariąją ir rimtąją literatūrą. Pasak Dovilės, „rimtieji“ autoriai labai nuliūstų sužinoję, kad jų knygos laikomos nepopuliariomis. Kita vertus, „populiarieji“ rašytojai rašo savo knygas labai rimtai nusiteikę. O skaitytojas, jei tik skaito knygą iš reikiamos pusės, veikiausiai šį bei tą supranta.

Vis dažniau kalbant apie tai, kad knygos eros pabaiga jau čia pat, Dovilė teigia, jog apie pabaigą nereikia kalbėti pesimistiškai. Knyga visada randa savo skaitytoją jam prieinamu būdu.

„Knygos įdomios tuo, kad jos, priešingai nei koks „skaitlys“, turi labai daug funkcijų: jas galima pasidėti po galva, iš knygų galima pasistatyti stalą, pakišti po trumpesne kėdės koja, kai kurias jų netgi galima skaityti, tad manau, kad būdamos tokios daugiafunkciškos knygos nesensta.

Taigi kiekvienas skaitytojas šiandien, vakar ir rytoj randa, rado ir ras savitą pritaikymo būdą. Knygos ateities šiandien nėra, nes ateitis dažniausiai būna rytoj“, - teigia jaunoji poetė.

Pirmoji jos knyga - poezija. Dažnai kalbama, jog poeziją rašyti lengviau, ir dažnai jauni menininkai pradeda būtent šioje srityje. Pasak Dovilės, kūryba niekada nėra lengva: „Norėčiau pamatyti jaunąjį menininką, pvz., kokį nors skulptorių, kuris pradėjo nuo poezijos, nes buvo lengviau. Tiesa, kartais eilėraštis sveria daugiau, nei geras gabalas molio. Pirmoji knyga jauno žmogaus gyvenime svarbi tuo, kad ji yra pirma. Viena vertus - tai labai rimtas žingsnis, kuris tam tikra prasme įpareigoja, kita vertus - tai tik dar vienas logiškas rašančio žmogaus raidos etapas.“

Kelias tęsiasi

Ties šiuo savo pasiekimu Dovilė sustoti neketina. Jau pirmadienį jos laukia naujas gyvenimo etapas - kelionė į užsienį. „Veikiausiai dabar turėčiau pasakyti, kad išleidusi knygą planuoju nuveikti ką nors baisiai reikšmingo - pasodinti medį, užauginti sūnų (ar bent jau šunį), pastatyti namą ar mažų mažiausiai užtikrinti taiką pasaulyje. Deja, manęs laukia viso labo lagamino krovimas. Gyventi užsienyje, nes ten vienareikšmiškai geriau - juk manęs ten nėra. O veikla būtent tokia ir bus - literatūrinio kelio ar, veikiau, kelio per literatūrą tęsimas (o gal tiesimas?)“, - kūrybiškai apie artimiausius planus pasakoja Dovilė.

Naujas žvilgsnis

Šiemet festivalyje savo pirmąjį kūrybinį palikimą, knygą „O tempora!“ pristatys ir dar vienas jaunasis literatas - Tomas Dirgėla. Literatūrinėje bendruomenėje dar neapšilęs kojų, Tomas jau yra susikūręs savo literatūrinę kaukę. Pirmoje knygoje humoristiškai nušviesdamas lietuvių literatūros klasikus jis taip pat humoristiškai svarsto ir apie knygos bei kūrėjo galimybes.

„Kadangi šiandien knygų beprotiškai daugėja, o ateityje vienam pasaulio gyventojui jų teks du jūriniai konteineriai, knygos nebebus skaitomos, o pasitarnaus statybų srityje - iš jų bus statomi namai, garažai, pavėsinės ar net žiurkėnų narveliai, ir posakis „Jis gyvena tarp knygų“, bibliofilų džiaugsmui, taps realybe. Žinoma, dėl tokios statybinės medžiagos netrūks darbo ugniagesiams, knygynai privalės persikvalifikuoti į statybinių prekių parduotuves...

O knygų, kurioms mirti nevalia, tikrai esti - tai dulkančios ir niekam neįdomios, kurių niekas nečiupinėja purvinais pirštais, neplėšo puslapių lašiniams įvynioti ar pašaukus gamtai, nenaudoja kaip padėkliuko rytinės kavos puodeliui.

Tokios knygos automatiškai dėvisi mažiau, tad ir numirti joms progų ne per daugiausia“, - pusiau rimtai pusiau su ironija kalba jaunasis kūrėjas.

Tomas kiek kitaip žiūri ir į tikimybę, jog vadovėlio vietą greit pakeis kompiuteris.

„Manau, nieko blogo, kai mokytojas už neatliktus namų darbus nepaklusniam mokiniui per galvą vožteli jau ne vadovėliu, kaip būdavo įprasta anksčiau, o kompiuteriu ar projektoriumi - mokslo pasiekimais reikia naudotis ir ypač pratinti jaunąją kartą“, - teigia autorius.

Atskirti paprasta

Tiems, kuriuos domina rimta ir pėdsaką žmoguje paliekanti literatūra, Tomas pateikia labai paprastą būdą, kaip atskirti populiariąją literatūrą nuo rimtosios. Pasak jo, tai paprastas ir mažai laiko reikalaujantis būdas: „Tai autoriaus nuotrauka knygos nugarėlėje: jei veide šypsena, veikalas populiariąją, jei rašytojas nuotraukoje atrodo rimtas ar net šiek tiek pyktelėjęs - tai jau esti kuo rimčiausios literatūros veikalas. Žinoma, yra ir kitų būdų, bet jie man neatrodo nors kiek logiški, pavyzdžiui, pardavimų skaičius, kritikų komentarai, išliekamoji vertė ir kiti išsigalvojimai.“

Parengta pagal dienraščio "Vakaro žinios" priedą "Geras!"