3 nuotr.Gruodžio 11 d. Maskvoje mirė garsioji dainininkė Galina Višnevskaja, operos žvaigždė, karalienė, kaip buvo vadinama muzikos pasaulyje. Galinos Višnevskajos gyvenimas tapo visos Rusijos istorijos epochos simboliu, o nekompromisinė asmenybė - sąžinės sinonimu.
Galina Višnevskaja gimė 1926 m. spalio 25 d. Jau vaikystėje ją paliko palaidai gyvenusi motina ir girtuoklis tėvas. Galiną augino močiutė, su kuria gyveno Kronštate. Mergaitė anksti tapo savarankiška. Jai pavyko išgyventi Leningrado blokadą, nors tuo baisiu metu prarado vienintelį artimą žmogų - močiutę.
„Močiutė mirė, likau visai viena. Gulėjau kambaryje ir miegojau, miegojau, miegojau... Kai galvoju apie tuos laikus, prisimenu net ne alkį, o baisų, iki kaulų prasismelkiantį šaltį. Susirengdavau visus drabužius, kurie buvo namuose, sudeginau viską, kas degė, bet sušilti nepajėgdavau. Sienos pajuodavo nuo suodžių, kampuose baltavo šerkšnas... Tikriausiai būčiau mirusi, jei ne moterys, kurios pavasariop apeidavo butus ir surinkdavo numirėlius. Jos pamatė, kad dar kvėpuoju“.
Galina nepaprastai mėgo dainuoti: nubėgdavo prie jūros įlankos ir dainuodavo viską, ką girdėjo per radiją, demonstracijose, pas kaimynes. 1944 m. ji įsidarbino srities operetės ansamblyje ir su juo važinėjo po karines dalis, kolūkius, kaimus. Sąlygos buvo sunkios, dainuoti tekdavo šaltose patalpose. Bet galimybė prisiliesti prie muzikos jai atrodė tikra dovana.
„Pirmasis mano honoraras buvo stiklinė spirito ir sriubos lėkštė. Taip, išgėriau, o kaip manote? Tai juk kalorijos, o ne girtuoklystė“.
Galina įstojo į muzikos mokyklą suaugusiems, kur nevykęs pedagogas sugebėjo sugadinti jos įgimtus vokalinius duomenis - dingo viršutinės natos. Laimė, vėliau ji pateko pas kuklią mokytoją, 80 metų Verą Gariną, duodavusią privačias dainavimo pamokas. Galinai pasisekė: mokytoja pajuto G.Višnevskajos balso ypatumus, fiziologiją ir išmokė dainavimo gudrybių, kurios jai nepaprastai pravertė. Vėl atsirado aukštosios natos, o V.Garina tvirtai pareiškė: „Dainuosi operoje. Tau ant kaktos - žvaigždė“. Apie tokią karjerą G.Višnevskaja nesvajojo ir toliau klajojo su operetės trupe. Ją įsimylėjo operetės teatro direktorius Markas Rubinas, vyresnis 22 metais. Pora susituokė. Gyvenimas buvo vargingas ir G.Višnevskaja susirgo tuberkulioze. Gydytojai draudė dainuoti, o ji dainavo. Kartą, vaikštinėdama Nevos prospektu, ji pamatė skelbimą, kad renkama jaunų vokalistų grupė stažuotis Didžiajame teatre. Prarasti nebuvo ko ir G.Višnevskaja nuėjo į perklausą, sudainavo ir pateko į antrąjį turą, kuris vyko Maskvoje. Įgimtas puikus balsas, aktorės talentas, puiki išvaizda neliko neįvertinti: iš visų šalies konkurso dalyvių ji viena buvo priimta į Didįjį teatrą. Režisierius B.Pokrovskis vėliau prisiminė: „Ji iš kažkur atsirado Didžiajame teatre. Netikėtai, niekam nežinoma, bet visiškai pasirengusi, tikra profesionalė! ...Tarsi kas nors iš aukščiau, tikrindamas mūsų meninę nuojautą ir teisingumą, atsiuntė mums jauną, gražią, protingą, energingą moterį, pasižyminčią nepaprastais muzikiniais ir vokaliniais duomenimis, jau kadaise kažkieno atskleistais, nušlifuotais, ištreniruotais, aktoriniu žavesiu, temperamentu, įgimtu scenos jutimu ir kandžiai drąsia tiesa lūpose. Aktorė!“ Teatro žmonės pajuto jai simpatiją, palaikė ir iškart patikėjo dalyvauti sudėtingoje premjeroje - L.Bethoveno operoje „Fidelijus“. Paskui buvo „Eugenijus Oneginas“, „Snieguolė“, „Traviata“, „Aida“ ir visur ji sulaukdavo didelės sėkmės. Greitai G.Višnevskaja tapo pagrindine Didžiojo teatro soliste ir dainavo visas pagrindines soprano partijas.
1955 m. G.Višnevskaja buvo nusiųsta į Prahą dalyvauti jaunimo festivalio koncertinėje programoje ir susipažino su garsiu violončelininku Mstislavu Rostropovičiumi.
„Aš laukiau meilės, dėl kurios vertėtų numirti, kaip mano operos herojės. Mes skubėjome vienas kito link, ir jokia jėga nebegalėjo mūsų sustabdyti. Būdama 28 metų, gyvenimo daug ko išmokyta ir daug patyrusi moteris, aš visa širdimi pajutau jo jaunatvišką veržlumą ir visi mano jausmai, taip ilgai manyje kunkuliavę, nukrypo į jo pusę“.
1955 m. vasarą jie susituokė ir kitais metais susilaukė dukters Olgos. G.Višnevskaja, stebintis visam teatrui, kur garsios solistės, tausodamos balsą ir karjerą, geriausiu atveju apsiribodavo vienu vaiku arba likdavo be jų, pasiryžo gimdyti antrą kartą ir nešiojo kūdikį nepalikdama darbo. Gimė antroji dukra Jelena. Tai buvo G.Višnevskajos didžiosios sėkmės teatre metai, vėliau ji pati 6-7 deš. vadino geriausiais savo kūryboje. 7-ą deš. G.Višnevskaja drauge su M.Rostropovičiumi tris kartus gastroliavo JAV, taip pat kitose šalyse. Triumfas buvo bendras. Gautieji honorarai padėjo šeimai išsivaduoti iš buitinių sunkumų. Kūrybinis ir asmeninis G.Višnevskajos gyvenimas klostėsi sėkmingai, tačiau 7-ojo deš. pabaigoje jos likimas pasisuko į kitą pusę. Tais metais jie susidraugavo su rašytoju A.Solženycinu. Kai A.Solženycinas buvo išmestas iš Rašytojų sąjungos ir pradėtas persekioti, M.Rostropovičius ir G.Višnevskaja priglaudė jį savo užmiesčio name. Nuo tada nebeturėjo ramybės ir patys: buvo žlugdomi jų koncertai, įrašai radijuje, draudžiama vykti gastroliuoti į užsienį. 1974 m. gegužę iš pradžių M.Rostropovičius, o paskui ir G.Višnevskaja su dukromis paliko SSRS ir išvyko į užsienį.
„Kas Slavos laukia čia, man buvo visiškai aišku. Jis būtų žuvęs. Tiesiog prasigėręs, kur nors voliotųsi griovyje, atleisk, Viešpatie! Jam neleido groti, uždraudė koncertuoti visuose didžiuosiuose miestuose, atimdami galimybę dirbti su geriausiais orkestrais. Geresnės kilpos nesugalvosi. Išvažiuoti buvo vienintelis išsigelbėjimas“.
Nors daugelis kitų šeimų neatlaikydavo išbandymo emigracija ir iširdavo, M.Rostropovičiaus ir G.Višnevskajos sąjungą sunkumai tik sutvirtino. Svetimame krašte M.Rostropovičius ypač pajuto tokios patikimos gyvenimo atramos svarbą: šalia buvo suprantanti jo charakterį moteris, su juo bendradarbiaujanti artistė, jo dukrų mama, sumani šeimininkė, pasižyminti geru skoniu. Emigracija nesutramdė jos nesutaikomo būdo, bet išmokė tvardytis. Niekas ir niekada nebūtų atpažinęs, kad graži, elegantiška, žmonėse santūri dama - tai ta pati našlaitės gyvenimo įskaudinta mergiūkštė iš Kronštato.
„Mano charakteris primena audrą: užgriuvo, ištaškė viską į visas puses ir nurūko toliau. Pamenu, kaip įnirtingai piktinausi, kai mus su Rostropovičiumi išvijo iš šalies, o paskui atėmė pilietybę. Būtų tuo metu mano rankose atsiradusi atominė bomba, būčiau metusi nedvejodama: pati žūčiau, bet ir priešus nušluočiau...“
1978 m. iš M.Rostropovičiaus ir G.Višnevskajos buvo atimta SSRS pilietybė. Jie nusipirko butą Paryžiuje, bet greitai persikėlė į Ameriką, kur M.Rostropovičius tapo JAV nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu. Pasikeitus politinei santvarkai, 1990 m. sausį sutuoktiniams buvo grąžinta Rusijos pilietybė ir greitai jie galėjo grįžti į tėvynę. 1992-aisiais, minint G.Višnevskajos kūrybinės veiklos 45-metį, Didysis teatras simboliškai grąžino jai leidimą į gimtąjį teatrą, o ji įkūrė paramos scenos veteranams fondą. 2002 m. išsipildė G.Višnevskajos svajonė - įkurti Operinio dainavimo centrą. Čia konservatorijų absolventai turi galimybę pasirengti profesionaliai veiklai operos scenoje.
„Niekas niekada iš gyvenimo neišeina. Viskas vyksta šalia. Tai gyvenimo tęsinys. Ir Rostropovičius niekada neišeis iš mano gyvenimo. Tiesiog jo ilgai nėra. Jis turi atvažiuoti. Visą gyvenimą mes su juo susitikdavome ir išsiskirdavome. Visus 52 metus. Jis grįždavo iš gastrolių: „Uch, pagaliau aš namie!“ Štai atsilapos durys, jis įeis su violončele ir pasakys: „Pagaliau aš namuose!“
G.Višnevskajos pasakyta
Troškime patikti bet kokia kaina yra kažkas plebėjiško, o aš visada jaučiausi karalienė. Net vaikystėje, kai vilkėjau senas, sudriskusias sukneles, norėjau būti tik pirmoji.
Aš laimingas žmogus: man buvo duota sunkių išbandymų ir duota jėgų tai ištverti, ačiū Dievui.
Kultūra nusmuko. Jaunimas dažnai nesupranta, kad turi būti kitaip. Jie vaikšto į popsinius koncertus, žiūri į tą neskonybę ir netalentingumą. O spauda paskui rašo: didis, genialus, legendinė! Tai juk žaloja visuomenę, žudo meno esmę... O, jei man būtų mažiau metų, parodyčiau, ką reikia daryti! Čiupčiau už kuodų tuos, kurie visa tai išdarinėja, ir - kakta į kaktą, kad žiežirbos pažirtų! Papurtyčiau ir pasakyčiau: eikit ir darykit!
Seniai visiems atleidau, bet darbus atsimenu. O kaip kitaip? Tai dalis mano gyvenimo, nors stengiuosi daugiau galvoti apie gera. Nuoskaudos - silpnųjų dalia.
Tiesa, į kiekvieną situaciją žvelgiu rusiškai: gerai, kad taip baigėsi, o juk galėjo būti ir blogiau.
Primadona netampama, ja gimstama.
Nepriklausomai nuo to, kokios šalies pasas guli mano rankinuke, buvau ir lieku rusė. Ir noriu būti palaidota gimtojoje žemėje. Manau, vietelę gerose kapinėse mums su Slava skirs, nepašykštės.
Gimė 1926 10 25 Leningrade.
1944 m. priimta į Leningrado operetės teatro chorą, vėliau tapo soliste.
1952 m. priimta į Didįjį teatrą, kuriame sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų.
1955 m. ištekėjo už M.Rostropovičiaus.
1966 m., jau būdama SSRS liaudies artistė, eksternu išlaikiusi egzaminus baigė Maskvos konservatoriją. Dainavo garsiausiuose pasaulio operos teatruose, dirbo su garsiausiais dirigentais ir dainininkais.
1974 m. išvyko iš SSRS.
1982 m. Paryžiaus „Grand Opera“ atsisveikino su operos scena.
1990 m. grįžo į Rusiją.
Mirė 2012 12 11 Maskvoje.
