XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje Vasilijus Lanovojus buvo vienas paklausiausių sovietų aktorių. Pagrindiniai vaidmenys garsiausiuose spektakliuose ir filmuose, visuotinė žiūrovų meilė, kolegų ir kino kritikų pripažinimas ir, aišku, neoficialus sekso simbolio statusas, kurio aktorius nelabai mėgo... Bet karališkos laikysenos V.Lanovojus pasirinkimo neturėjo: kine ir teatre jis vaidino vien gražuolius: kapitoną Grėjų iš „Raudonosios burės", Kalafą iš legendinio spektaklio „Princesė Turandot", Vronskį iš „Anos Kareninos" ir A.Kuraginą iš „Karas ir taika". Bet pats V.Lanovojus širdyje koneveikdavo savo išvaizdą ir visada svajojo vaidinti charakterinius vaidmenis. Kai jį jauną, bet jau žinomą aktorių Rubenas Simonovas pasikvietė į J.Vachtangovo teatrą, V.Lanovojus iškart išreiškė savo poziciją: „Man pasiūlė princą, aš pasakiau: užteks, va kur jie man, visi jūsų princai. Rubenas Nikolajevičius sako: tada suvaidinkite markizą Pa De Trua. Jam 800 metų. Aš sakau: va va, tai puiku, man tinka. Štai dabar galėčiau vis dar vaidinti tą markizą".

Jo kelias į šlovę buvo nelengvas. V.Lanovojus gimė 1934 m. Maskvoje, į kurią jo tėvai atsikraustė 4-ojo deš. pradžioje iš kaimo Odesos srityje. Tėvus aktorius visada minėdavo pagarbiai, prisimindavo jų pasiaukojamą darbą karo metais ir tai, kad jie patys, baigę vos kelias klases, visiems savo vaikams sudarė galimybes gauti aukštąjį išsilavinimą. Karas V.Lanovojų užklupo kaip tik prie Odesos, kur jis su seserimis viešėjo pas giminaičius. „Karas tiesiog kaip volas pervažiavo trejus mano gyvenimo metus", - prisimindavo jis. Tuos trejus metus jis praleido okupacijoje ir matė daug karo žiaurumo. Pasibaigus karui grįžo į Maskvą, ketino tapti lakūnu, bet įstojo į Maskvos universiteto žurnalistikos fakultetą. Mokėsi ten neilgai: atsiėmė dokumentus ir perėjo į V.Ščiukino teatro mokyklą.

Galima sakyti, kad profesine prasme V.Lanovojui sekėsi. Dar studijuodamas jis debiutavo kine, o 1956 m. jam atiteko pagrindinis vaidmuo N.Ostrovskio romano „Kaip grūdinosi plienas" ekranizacijoje. Pavelo Korčiagino vaidmuo jaunajam aktoriui tapo proveržiu. Po studijų V.Lanovojus buvo priimtas į J.Vachtangovo teatrą ir jame dirbo visą gyvenimą, neieškodamas kitos scenos, kur galėtų pritaikyti savo talentus. Šiame teatre jis suvaidino daugybę vaidmenų, nors kai kada apgailestaudavo, kad neteko vaidinti Čackio ir Hamleto.

Kine V.Lanovojų taip pat lydėjo sėkmė. Garsiausias jo vaidmuo - sovietų karininkas Ivanas Varava V.Rogovo filme „Karininkai". Jis prisimindavo, kad iš to filmo niekas daug nesitikėjo: apie karą, revoliuciją tada buvo kuriama daug filmų, daug buvo ir gerų, bet „Karininkai" nesensta iki šiol.

„Ten yra kažkokia mįslė, kažkoks stebuklas. Esu suvaidinęs kine ir geresnių vaidmenų, bet jie praeidavo, o Ivanas Varava liko...", - sakė V.Lanovojus.

Erelio žvilgsnis, išdidus profilis, tiesi kaip styga nugara ir skambus balsas - tokį Vasilijų Lanovojų įsiminė žiūrovas.

V.Lanovojaus filmografijoje - daugiau kaip 80 darbų. Jis aktyviai filmavosi ir žlugus SSRS, užsiėmė visuomenine veikla, nesivaržydavo ir nebijodavo aktyviai reikšti savo pilietinę poziciją ir nuomonę aktualiausiais klausimais. Ekrane kurdamas ryškius ir įvairiapusiškus vaidmenis, gyvenime jis nevaidino, visada buvo savimi, kad ir kokios audros siaustų aplinkui. Žodis „amžius" jam tarsi neegzistavo. Ir po 70-ies V.Lanovojus teatre atlikdavo salto ir skraidydavo ant sietyno, spiegiant apstulbusiems žiūrovams. Sausio 16 d. V.Lanovojui sukako 87 metai, bet jis buvo ne senas, o gražus ne jaunas žmogus, visada tiesios laikysenos, gražaus stipraus balso, puikiai girdimo paskutinėse salės eilėse. Aktorius iš Dievo malonės, kuris iki pabaigos liko ištikimas scenai. Iki pabaigos ir dirbo. Spektaklyje „Paskutiniai Mėnuliai", pastatytame specialiai jam, jis vaidino dar gruodžio 24-ąją. Tragišką senuko, išeinančio iš namų numirti senelių namuose, vaidmenį jis atlikdavo taip, kad salė verkdavo. Vaidino taip, tarsi išeitų pats. Bet uždangai nusileidus, žiūrovai lengviau atsidusdavo. Suprasdami, kad V.Lanovojus negali išeiti. Jis su žiūrovais liks visada.