Ko gero, tautos labiausiai mylėto ir tebemylimo poeto Pauliaus ŠIRVIO poezijos knygų perleidimų ir įvairiausių rinktinių - nesuskaičiuojamai daug. Tai drauge su jo tekstais vis dar gausiai dainuojamomis dainomis skelbia, kad poeto šlovė nė neketina niauktis, nemeta šešėlio nė jo kelelis šalies istorijos vingiais, nei sovietų armijos prisegti medaliai ant krūtinės... Sovietinį režimą niekinantis jaunimas anuomet su meile nusinešdavo P.Širvį iškėlęs ant rankų į savąsias šventes. Šiais laikais, sprendžiant iš visuomenės simpatijų, neabejotinai neštųsi taip pat. Skirtumas tėra tik tas, kad poetui gyvam esant norėdami pagirti žmonės patį Širvį vadino beržu, o dabar norėdami pasakyti komplimentą gražiam beržui - su meile pavadina jį “širviu”.
Tiek savo kūryba, tiek nuoširdumu, atlapaširdiškumu, romantiškai bohemišku gyvenimu lietuvių literatūroje P.Širvys yra nusipelnęs ypatingą vietą, taip pat tapęs viena Vilniaus - jo paties pakrikštyto “pasakų miestu” - legendų. Iki šiol iš lūpų į lūpas keliauja pasakojimai apie jo bohemiškus nuotykius, papildomos vertės vilniečių akyse įgavo net tie barai ir užeigos, kuriose poetas mėgdavęs išgerti...
O ir man pačiam vienodai džiugu atrasti vis naujai ir naujai perleistą P.Širvio poezijos tomelį, nors ir neatsivertęs žinau juose nerasiąs nė vieno iki šiol neskaityto eilėraščio.
Antai neseniai į mano rankas pateko “Žuvėdros” leidyklos išleista P.Širvio poezijos rinktinė “O parodyt širdies negaliu”, į kurią knygelės sudarytojas ir leidyklos redaktorius Stasys Lipskis sudėjo šimtą, jo manymu, gražiausių poeto eilėraščių.
Regis, knygelėje sutilpo viskas, ką ir taip galima nuspėti - yra čia ir “Aš - beržas”, ir “Aš taip laukiu”, ir žymieji dainomis virtę “Prie pasakų miesto”, “Padavėja”, ir merginų atmintinai mėgstamas deklamuoti “Neklauskit meilės vardo”...
Knygelės pradžioje poetas Valdemaras Kukulas trumpai, bet drūtai išdėstęs savąjį požiūrį į P.Širvio kūrybinio palikimo vertę atvirai didaktiniame straipsnyje “Kodėl šiandien reikia skaityti Paulių Širvį?” Man asmeniškai tas “reikia” nuo mokyklos laikų sužadina norą elgtis priešingai, nei liepiama, tačiau šį kartą su V.Kukulu nedvejodamas sutinku - P.Širvį tikrai reikia skaityti. Ir būtina nusipirkti ar bent jau pavartyti šią “Žuvėdros” išleistą rinktinę. Jei ir ne dėl (jau kitose rinktinėse esamų) eilėraščių, tai bent dėl knygoje esančių puikių fotografų Arnoldo Baryso, Gedimino Svitojaus ir Algimanto Žižiūno nuotraukų, tarp kurių radau ir apskritai iki šiol nematytų.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
