Įdomūs faktai iš kino istorijos

Pirmas viešas kino seansas

1895 m. gruodžio 28 dieną Paryžiuje, „Grand cafe“ Kapucinų bulvare rūsyje, įvyko pirmasis viešas kino seansas, organizuotas brolių Ogiusto ir Luji Liumjerų (Auguste & Louis Lumiere). Broliai išradėjai žiūrovams parodė pirmą pasaulyje trumpo metražo filmą „Traukinio atvykimas į La Sjota geležinkelio stotį“. Nors ekrane buvo matomas tik traukinys, stojantis prie perono, efektas buvo sukrečiantis: kai kurie žiūrovai išsigandę pašoko iš vietų ir išbėgo - toks tikroviškas jiems pasirodė vaizdas.

Ilgiausios kino juostos

Kino istorijos pradžioje režisieriai nesukdavo galvos dėl chronometražo, bet itin ilgi filmai buvo ne retenybė ir antrojoje XX a. pusėje. Pavyzdžiui, norint pažiūrėti Žeraro Kuranto (Gerard Courant) filmą „Sinematonas“, reikia paaukoti 201 valandą. Filmavimas taip pat truko ilgai - nuo 1978 iki 2010 metų, be to, juostą sudaro nebylūs epizodai, ir apie jokį rišlų siužetą negalima net kalbėti.

„Nekalbiausi“ filmai

Nebyliojo kino era liko tolimoje praeityje, bet šiandien režisieriai tylėjimą naudoja kaip stilistinę priemonę. O žiūrėti tokius filmus - praktiškai be garso - nė kiek nenuobodu! Vienas iš ryškių nesenų pavyzdžių - nespalvotas Mišelio Hazanavičiaus (Michel Hazanavicius) filmas „Artistas“, pasaulį išvydęs 2013 m. ir pelnęs įspūdingą kiekį apdovanojimų ir nominacijų, tarp jų - „Oskarą“.

Kai kuriems režisieriams filmo nedaugiažodiškumas - įprastas kūrybinis braižas. Pavyzdžiui, legendiniam Kim Ki Dukui.

Serialai, trunkantys amžinybę

„Santa Barbara“ - taip sakoma apie labai ilgus televizijos filmus, bet ši muilo opera toli gražu nėra rekordininkė pagal serijų skaičių, nors ir yra lyderių dešimtuke. Yra ir gerokai ilgesnių serialų, kurių scenaristams vaizduotės galima tik pavydėti. Čia pirmauja tikrai nesibaigianti amerikiečių kino juosta „Kelrodė šviesa“, kurioje yra 18 262 serijos! Šis serialas net įrašytas į Gineso rekordų knygą. Muilo opera ekranuose pasirodė 1952 m. ir buvo rodoma iki 2009 m. Siužeto pagrindas - kelių šeimų gyvenimas viename Amerikos provincijos miestuke.

Autoritetingiausi teisėjai

Įvairiausi „geriausių iš geriausiųjų“ filmų sąrašai pagal autoritetingų leidinių versijas - tai, kuo dažnai pasitikime rinkdamiesi filmą, kurį norime pažiūrėti laisvalaikiu. Bet įdomiausia, kad ne visada tuos sąrašus sudaro kritikai. Dažniau - eiliniai žiūrovai, turintys ką pasakyti apie vieną ar kitą filmą. Būtent taip ir yra atnaujinama garsioji bazė IMDb („Internet Movie Database“) - viena žinomiausių. Balsuoti galima socialiniuose tinkluose, už kiekvieną filmą atiduoti tik vieną balsą, taigi dirbtinai padidinti reitingą yra neįmanoma. Didėjant vertinimų skaičiui kiekvienam filmui išvedamas vidutinis balas, bet tai daroma pagal sudėtingą formulę, atsižvelgiant ir į vidutinį filmo vertinimą, ir bendrą balsavusiųjų skaičių, ir minimalų balsų, būtinų balui gauti, skaičių.

Daugiausia apdovanojimų

„Oskaras“ kino pasaulyje - tai beveik kaip olimpinis auksas sportininkui, aukščiausias ir labiausiai trokštamas apdovanojimas. Ir čia esama dar neviršytų rekordų. Pavyzdžiui, 11 „Oskarų“ vienu ypu pelnė filmai „Ben Huras“ (1959), „Titanikas“ (1997) ir „Žiedų valdovas: karaliaus sugrįžimas“ (2003). Pastaroji kino juosta įdomi dar ir tuo, kad pelnė visus „Oskarus“, kuriems buvo nominuota. Kalbant apie personalijas, daugiausia trokštamųjų statulėlių yra gavęs legendinis animacinių filmų kūrėjas Voltas Disnėjus (Walt Disney) - iš viso 26 „Oskarus“. Beje, nominuotas buvo 59 kartus!

Anonsinis filmukas kaip ypatingas žanras

Sukurti tikrai kokybišką pristatomąjį filmuką šiandien tampa vos ne sunkiau negu sumontuoti patį filmą. Fragmentai, iš kurių susideda filmukas, gali būti visiškai tarpusavyje nesusiję, kad tik vaizdas būtų kuo dinamiškesnis. Iš anonsinio filmuko žiūrovas neturi sužinoti siužeto vingių - jis tiesiog turi daryti įspūdį. Yra net prestižinė premija „Golden Trailer Awards“, kurios tinklalapyje galima pamatyti tiesiog sukrečiančių pristatomųjų filmų, tikrų meno kūrinių.

Keisčiausi herojai

Pastaraisiais metais režisieriai gerokai išplėtė įprastas kino ribas. Kai kuriuose filmuose veiksmas vyksta kompiuterio ekrane, naudojant vaizdo įrašus ir socialinius tinklus. Būna ir dar įdomiau, pavyzdžiui, kino juostos herojais tampa „šypseniukai“ arba emocijų ikonėlės (emodžiai), kurie atrodo visiškai tikroviški, arba „Lego“ kaladėlės, arba žaidimo „Tetris“ elementai. Visi jie virsta visaverčiais kalbančiais personažais, veikiančiais pagal vientisą siužetą - ir gatavas gaminys sulaukia komercinės sėkmės!

Specialieji efektai - nuo primityvių iki sudėtingų

Pirmuoju specialiuoju efektu paprastai laikoma karalienės Marijos egzekucijos scena, nufilmuota Alfredo Klarko (Alfred Clark), kurioje buvo kertama manekeno galva. Nuo tada sugalvota daugybė triukų, nuo kurių žiūrovams užima kvapą arba nugara laksto šiurpuliukai. Pirmieji kino pabaisos kaip King Kongas atsirado naudojantis sulėtinto filmavimo funkcija, o kai kurioms ypatingai sudėtingoms „Žvaigždžių karų“ scenoms sukurti buvo naudojama daugkartinė ekspozicija: ta pati juosta filmavimui buvo naudojama kelis kartus ir gavosi daugiasluoksnis vaizdas. Daugelis praėjusio amžiaus specialiųjų efektų šiandien atrodo primityvūs, bet kadaise jie skelbė naują kino epochą. Pavyzdžiui, 1927 m. Frico Lango (Fritz Lang) filme „Metropolis“ žiūrovai mato stulbinamą ateities miestą, kurį kuriant buvo panaudotas E.Šiuftano efektas ir įvairiais kampais sumontuotų veidrodžių sistema. Mūsų laikų specialieji efektai yra gerokai sudėtingesni. Pavyzdžiui, norint sukurti tikrovišką į žmogų panašių būtybių - kalbančių beždžionių, pasakų herojų arba ateivių iš kitų planetų - mimiką, naudojama technologija motion capture: ant tikro aktoriaus kūno ir veido pritvirtinama dešimtys mikrodaviklių, kurie fiksuoja menkiausius įvairių raumenų grupių judesius ir juos atkartoja ant personažo veido arba snukio.

Grimas - subtilus dalykas

Daugelis pasaulinio garso grimuotojų buvo savamoksliai, kurių ilgą laiką niekas nepripažino. Pavyzdžiui, Dikas Smitas (Dick Smith) savo rūsyje rankiniu būdu gamino monstrus studijos „Universal“ filmams ir kūrė technologijas, kurios vėliau tapo standartinėmis ir kino pramonėje yra plačiai naudojamos. Būtent jis sugalvojo uždedamas kaukes iš kelių dalių (anksčiau jos būdavo vientisos ir tiesiog užtraukiamos ant aktoriaus galvos). Taigi ekrane pavyko perteikti gyvą personažo mimiką. D.Smitas sugalvojo ir idealią butaforinio kraujo sudėtį ir daug kitų gudrybių. Bet tikru šio grimuotojo „arkliuku“ tapo dirbtinis herojų susendinimas, pavyzdžiui, „Krikštatėvyje“.

Atskira istorija - biografinių filmų grimas. Viena vertus, jokio kraujo ar žvynų, kita vertus - pamėginkite nugrimuoti aktorių, kad jis įtikinamai suvaidintų prezidentą A.Linkolną, Koko Šanel arba princesę Dianą! Ir dar taip, kad pridėtinė nosis nekristų į akis... Pavyzdžiui, Idrisas Elba (Idris Elba), suvaidinęs Nelsoną Mandelą kino juostoje „Ilgas kelias į laisvę“, buvo toks panašus į prototipą, kad pats N.Mandela, pamatęs filmą, iš pradžių pagalvojo, jog tai yra reali kronika dalyvaujant jam pačiam.