Į Žemaitiją atvežama šv. Antano Paduviečio relikvija

Šv. Antano kapas nebuvo atidarytas nuo pat 1263 m. Tik 1981 m., minint šv. Antano mirties 750-ąsias metines, kapas buvo atvertas, jame rasti trys apdangalai. Viename buvo šventojo kaulai, antrame - abitas (vienuolio drabužis), trečiame – mumifikuoti massa corporis likučiai. Buvo atlikti jo relikvijų tyrimai.

Šv. Antano Paduviečio didžioji relikvija bus išstatyta gruodžio 14-15 dienomis Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje. Tą savaitgalį vyks katedros atnaujinimo darbų užbaigimo iškilmė, kurios metu taip pat sugrįš jau restauruotas šv. Antano paveikslas.

Ypatingąją šv. Antano Paduviečio relikviją šioje kelionėje lydės du broliai pranciškonai iš Mažesniųjų brolių konventualų ordino Paduvoje. Broliai pasakos apie šią Šventojo relikvijų kelionę, skaitys paskaitą apie pamaldumą šventiesiems.

Paduvoje, įspūdingoje bazilikoje, kurioje šventasis yra palaidotas, už altoriaus baliustrados yra pakabinti votai, įvairaus dydžio paveikslai, nuotraukos, rašteliai liudijantys apie suteiktą malonę. Telšių katedroje, šalia paveikslo, taip pat matysime votus, liudijančius apie patirtus stebuklus prašant šventojo Antano užtarimo.

Pasak Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros administratoriaus, kan. Vyginto Gudeliūno, į Telšių katedrą atvykę tikintieji taip pat galės prieiti prie šventojo relikvijos, ją paliesti, pridėti skepetaitę ar šventojo paveikslėlį, uždėjus ranką melstis, prašyti šv. Antano užtarimo. Relikvijų kelionė taip pat tęsis ir Plungės, Rietavo, Kretingos, Klaipėdos (Marijos Taikos Karalienės), Marijampolės (Šv. Vincento Pauliečio), Vilniaus (Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčiose ir Kauno (Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus) arkikatedroje bazilikoje.

Italai sako, kad šv. Antanas kilęs iš Paduvos, o portugalai – kad iš Lisabonos. Šv. Antanas, kurį popiežius Leonas XIII pavadino „viso pasaulio šventuoju„, gimė Portugalijoje, Lisabonoje, 1195 m. Per krikštą gavo Ferdinando vardą. Sulaukęs 15-os metų, įstojo į šv. Augustino reguliariųjų kanauninkų ordiną šv. Vincento vienuolyne netoli Lisabonos. Po dvejų metų perėjo į šv. Kryžiaus vienuolyną Koimbroje, kur ruošėsi priimti kunigystės šventimus. Koimbroje Ferdinandas studijavo aštuonerius metus ir sulaukęs 25-ių buvo įšventintas kunigu. Netrukus jį pasiekė žinia, kad Marakešo mieste, Maroke, nuo musulmonų rankų žuvo 5 mažesnieji broliai misionieriai. Kai kankinių relikvijos buvo atvežtos į Koimbrą, Ferdinandas panoro sekti jų pavyzdžiu ir vykti į misiją Afrikoje. Broliai vienuoliai iš pradžių griežtai pasipriešino jo troškimui pereiti į mažesniųjų brolių ordiną, bet visgi gavęs vyresniųjų sutikimą, Ferdinandas įstojo į šv. Antano mažesniųjų brolių vienuolyną Koimbros priemiestyje. Čia jis gavo Antano vardą ir netrukus, tų pačių metų rudenį, jo prašymu, gavo leidimą išvykti į misiją Maroke. Kelyje sunkiai susirgo ir turėjo grįžti atgal į Portugaliją, tačiau audra nukreipė laivą prie Sicilijos krantų. Tokiu būdu Dievo Apvaizda nurodė jam, kokiam krašte turėjo vykti jo misija.

Antanas apsistojo vienuolyne Mesinoje. Ten jis sužinojo apie šv. Pranciškaus kviečiamą kapitulą Asyžiuje, kur jis su kitais broliais ir iškeliavo. 1223 m. kartu su broliais jis nuėjo į kunigų šventimų iškilmę. Tėvas Gracijanas, šventos Dvasios įkvėptas, pasiūlė Antanui pasakyti pamokslą. Visų nuostabai jis pasirodė esąs talentingas oratorius, apdovanotas ne tik puikia iškalba, bet ir Dievo išmintimi. Broliai įvertino jo sugebėjimus, ir šv. Antanas buvo paskirtas teologijos profesoriumi. 1231 m. pavasarį Antanas pasitraukia į nuošalų Kamposampjero vienuolyną. Mažytėje celėje, įrengtoje dideliame riešutmedyje, jis leido laiką visiškai susikaupęs ir susijungęs su Dievu. Jausdamas, kad mirtis artėja, Antanas paprašė pervežti jį į Paduvą, į mažytį Dievo Motinos vienuolyną. Dėl karščių ir silpnumo jis sustojo mažame Arčelo vienuolyne Paduvos priemiestyje. Iš ten jis ir iškeliavo pas Viešpatį 1231 m. birželio 13 d. vidudienį. „Matau savo Viešpatį“, – tokie buvo paskutiniai šv. Antano žodžiai šioje žemėje. 1263 m. šventojo relikvijos buvo perkeltos į naują baziliką, kurią Antano garbei pastatė Paduvos gyventojai.

Kaip „viso pasaulio šventasis“, šv. Antanas yra našlaičių, kalinių, pasiuntinių, nevaisingų moterų globėjas. Šaukiamieji į karo tarnybą prašo padėti ištraukti laimingą skaičių, jūroje audros ištiktieji – išsigelbėti. Jis globoja keramikus, puodžius, braškių augintojus, nes šios uogos pasislėpusios tarp lapų kaip jis pats kadaise riešutmedyje. Jo prašoma padėti rasti pamestus ar atgauti pavogtus daiktus. Jam meldžiasi nevaisingos šeimos. Jo garbei skirti antradieniai, minint jo mirties dieną.