Gavo į kailį vokiečiai, švedai, gavo ir rusai

Lietuvos dailės muziejus įgyvendina ilgalaikę programą istoriškai šviesti ir patriotiškai ugdyti visuomenę, pasitelkiant įspūdingiausius lietuviško ginklo pergalių atspindžius Europos mene.

Prieš 14 metų visa Lietuva plūdo į Vilnių pasižiūrėti Jano Mateikos „Žalgirio mūšio“ Senajame arsenale. 2010-aisiais Chodkevičių rūmuose matėme flamandų tapytojo Piterio Snajerso (Pieter Snayers) „Salaspilio mūšį“, ne tik atgabentą iš nuolatinės paveikslo rezidavimo vietos Sasanažo pilyje (Prancūzija), bet ir restauruotą P.Gudyno restauravimo centre Vilniuje. O štai šiemet tuose pat Chodkevičių rūmuose (netgi gretimoje salėje) eksponuojama nežinomo dailininko tapyta „Oršos mūšio“ kopija, atgabenta iš Lenkijos. Tai pirmas kartas, kai istorinio paveikslo pristatymas žiūrovams tiksliai sutampa su 500-osiomis Oršos mūšio (1514 m.) metinėmis. Prieš gilindamiesi į seniausią išlikusį Oršos mūšį vaizduojantį paveikslą priminsime skaitytojams vieną kitą įsidėmėtiną istorinę aplinkybę.

Rusai prie Lietuvos valdovo dvaro ir Dešimtmetis karas su Rusija

Taikos sumetimais rusų kunigaikštytę Eleną vedusio Aleksandro laikais (1492-1506) prie valdovo dvaro įsigalėjo rusų kilmės bajoras Mykolas Glinskis. Sostą perėmęs Žygimantas Senasis juo nepasitikėjo ir iš dvaro pašalino. Atstumtasis puola pagalbos pas Maskvos kunigaikštį ir prasideda karai su Maskva. Jie vargino kraštą per visą Žygimanto Senojo viešpatavimo laiką.

Glinskio pasikviestas Vasilijus III pasiskelbė einąs vaduoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės engiamų stačiatikių(!). Kartu su Glinskiu jis apgulė daugybę Lietuvos miestų ir artinosi prie svarbiausio strateginio punkto Dniepro aukštupyje - Smolensko. Tuo metu Lietuvos etmonas Konstantinas Ostrogiškis pasirodo prie Oršos (dar Vytauto statyta pilis, saugojusi nuo tolesnio priešų skverbimosi į Lietuvą). Jungtiniai lietuvių, lenkų ir totorių pulkai stoja į mūšį, už nugaros turėdami Dnieprą. Trauktis nėra kur. Nors lietuvių pusėje karių triskart mažiau nei rusų (30 tūkst.:80 tūkst.), pergalė buvo triuškinanti: 30 tūkst. rusėnų liko karo lauke, o pats vadas su 1500 bajorų ir daugybe karių pateko į nelaisvę.

Priminsime, kad panašiai atsitiko ir Salaspilio mūšyje. Manoma, kad švedų pusėje kovėsi 11-14 tūkst. karių, o lietuvių - apie 4 tūkst. (Palyginkime „triuškinančią rusų ginklo pergalę“ prieš švedus prie Poltavos (1709 m.), kurios didvyriu tapo Petras I, vedinas 42 tūkst. karių su 72 pabūklais, kai Karolis XII teturėjo 20 tūkst. karių ir 4 pabūklus).

Oršos mūšio garbei

Oršos pergalė triumfo renginiais buvo paminėta didžiausiuose Europos miestuose - Vilniuje, Krokuvoje, Romoje, kt. Sukurta dešimtys poetinių panegirikų. Tarp jų ir lenkų poeto bei diplomato J.Dantyšeko renesansinė poema, adresuota karalienei Bonai. „Žiūrėk, - sako Marsas Venerai, - štai Lietuvos kariuomenė! Jos prieky - kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis. Jis joja ant stambaus žirgo palei kariuomenės eiles, ragindamas į kovą bailiuosius, sulaikydamas per daug drąsius... Vyrai stovi pasiruošę kovai, jų žirgai neramiai trypia kojomis ir apsiputoję kandžioja žąslus. Dusliai dunda būgnai, aidi užlenkti ragai, baisiai gaudžia kovos trimitai“.

Turima duomenų, kad jau 1515 m. Krokuvos pranciškonų vienuolyno koridoriuje kabojo Oršos mūšį vaizduojantis paveikslas. Netrukus po pergalės jis buvo nutapytas ant ąžuolinės lentos tempera ir aliejumi. Matmenys įspūdingi: 162x262 cm. Spėjama, kad autorius - Luko Kranacho (Lucas Cranach) vyresniojo dirbtuvėje išugdytas dailininkas. Tai ne tik seniausias Oršos mūšio, bet ir apskritai svarbaus mūsų istorijos momento užfiksavimas dailės kūrinyje.

Įdomu, kad tiek Salaspilio, tiek Oršos mūšius dailininkai pavaizdavo iš paukščio skrydžio, puikiai žinodami mūšio lauko topografiją, kariuomenės išdėstymą, svarbiausius mūšio etapus ir strategiją, išmanydami abiejų pusių karių aprangą, ginkluotę. Portretiškai pavaizduoti svarbiausi mūšio vadai: Konstantinas Ostrogiškis, Jurgis Radvila (kurio autentiškų portretų nėra išlikę), Jonušas Svierčovskis, Vaitiekus Sampolinskis, Janas Behamas, kt. Iš maskvėnų pusės - Michailas Bulgakovas-Golica (bėgantis iš mūšio lauko), vyriausiasis kariuomenės vadas Ivanas Čeliadinas. Įdomiausia, kad šiandien nežinomas dailininkas istorinėje drobėje pavaizdavo ir save, sėdintį ant Dniepro kranto ir pro sunertus pirštus žvelgiantį į kautynes. Tai leidžia daryti prielaidą, kad paveikslo autorius galėjo būti mūšio lauko liudininkas. (Ar ne nuo čia reiktų pradėti karo korespondentų istoriją žurnalistikoje?)

Ką dar pamatys muziejaus lankytojai, pasiryžę ateiti į „vieno paveikslo parodą“? Ogi daug įstabių dalykų, kuriais šiandien sunku patikėti.

...Kad karo vadai buvo išsipustę, tarsi į didelį pokylį: purpuriniais drabužiais ir šermuonėlių apsiaustais, auksinėmis kokardomis ir plunksnomis puoštomis skrybėlėmis, koketiškomis renesansinėmis beretėmis, ant kaklo - aukso grandinės... Raiteliai ir žirgai su visą kūną dengiančiais šarvais, šalmais, ginkluoti kalavijais, ietimis, koviniais kirtikliais. Pėstininkų ginkluotė - skydai, alebardos, įvairių tipų ietys. Paveikslo pirmajame plane - per pontoninį tiltą vežamas pabūklas nutapytas taip kruopščiai ir įspūdingai, kad šiandien jį galima būtų atkurti karo muziejui. Kopija irgi būtų neįkainojama vertybė. Juk ir „Oršos mūšis“ pristatomas ne originalu, o kopija. Nes paveikslą atgabenti iš Varšuvos nacionalinio muziejaus nebuvo galima dėl tapybos ant medžio lentos jautrumo klimato pokyčiams.

Lankytojų patogumui ant priešingos sienos pateikiama paveikslo kompozicijos schema su atskirų fragmentų numeracija ir detaliais aprašymais, tarp kurių rasite ir gana linksmų, beveik anekdotinių situacijų. Bet juk žinome: kare kaip kare...