Šv. Onos atlaidais nuo seno garsėjančios Skarulių šv. Onos bažnyčios statinių kompleksas Jonavos rajone kultūros ministro Arūno Gelūno įsakymu paskelbtas saugomu valstybės.
Siekdamas išsaugoti šią kultūros vertybę bei ją supantį kraštovaizdį Kultūros paveldo departamentas organizavo komplekso teritorijos ir apsaugos zonos ribų planą. Apsaugos zonos plotas sudaro 35,56 hektaro.
Greta paveldo objekto vykstanti intensyvi pramoninių ir ūkinių teritorijų plėtra kelia grėsmę ne tik bažnyčios statinių kompleksui, bet ir kitiems išlikusiems Skarulių kaimo autentiškiems reliktams - kelių trasoms, pavienėms senosioms sodyboms, aikštei priešais bažnyčią, kelių apželdinimo fragmentams, kurie yra vertingi istorinio - kultūrinio kraštovaizdžio elementai.
Istorinė Skarulių gyvenvietė, istorikų teigimu, daug senesnė už Jonavą, tačiau šis didelis gatvinis kaimas sunyko dėl pernelyg užterštos aplinkos, kai 1965 m. netoliese buvo pastatyta Jonavos azotinių trąšų gamykla. Vis dėlto šv. Onos bažnyčia iki pat mūsų laikų išlaikė savo sakralinę paskirtį ir kasmet liepos mėnesį į šv. Onos atlaidus sutraukia daugybę žmonių iš visos Lietuvos.
Šventovės istorija prasidėjo 1522 m., kai keli bajorai tuomet dar Lipnikais vadintoje vietovėje pastatytai nedidelei medinei bažnyčiai užrašė Lipnikų dvarą. XVI a. pabaigoje Lipnikai atiteko turtingų Lietuvos magnatų Skarulskių šeimai ir tapo Skaruliais.
Kauno bajorų maršalkos Andriejaus Skarulskio, 1582-1584 m. lydėjusio kunigaikštį Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį į Palestiną, padėkos Dievui už kelionėje patirtą globą ir atminimo ženklu tapo nauja mūrinė bažnyčia, 1620-1622 m. iškilusi Skaruliuose ir dedikuota šv. Onai. Bažnyčia smarkiai nukentėjo per karą su Švedija ir Maskva, tačiau A. Skarulskio sūnus Rapolas Zigmantas pasirūpino ją atstatyti, taip pat užsakė perlieti Rusijos kareivių sudaužytą varpą. Tai 1670-aisiais atliko garsiausias Lietuvos varpų meistras Jonas Delamarsas.
Prie pagrindinių bažnyčios vertybių priskiriamos dvylikos apaštalų ir Nukryžiavimo grupės skulptūros - didžiausias išlikęs to meto skulptūrų kompleksas Lietuvoje. 2005-2006 m. Kultūros paveldo departamentas skyrė per 43 tūkst. litų šv. Petro bei šv. Jono Evangelisto medinių skulptūrų restauravimui ir konservavimui. Bažnyčioje taip pat apstu metalo dirbinių: krucifiksų, žvakidžių, votų, liturginių reikmenų. Vertingos rokokinės alavinės bažnyčios didžiojo altoriaus žvakidės datuotinos paskutiniu XVIII a. ketvirčiu.
