Vaikiškų knygelių iliustratorė Sigutė Ach už savo nepriklausomos moters gyvenimą turi būti dėkinga likimui: kad šis jai nepagailėjo talento, kad su kaupu atseikėjo kūrybingumo ir originalaus mąstymo. Kad į jos gyvenimą vėjai laiku atpūtė tinkamus vyrus, kurie jai leisdavo būti savimi ir padėdavo realizuoti sumanymus. Tik dabar, po skyrybų, šis ištiktukas jai nelabai limpa. “Dabar aš esu tokia daugiau stabilesnė, sąmoningesnė, analizuojanti būtybė. Ir gal tas “ach” kaip ir netinka...” - šypsosi menininkė.
Prilipo... ištiktukas
Kodėl menininkės pseudonimu Sigutė pasirinko tokį smagų, lengvabūdiškumą išreiškiantį, lengvut lengvutėlį ištiktuką “ach”? Pasirodo, šis aikčiojimas kaip savotiškas priežodis jai buvo įstrigęs prieš gerą dešimtmetį. Taip pamažu prie menininkės vardo vietoj pavardės ir prilipo šis žaismingas priedėlis. “Kartais pagalvoju, gal šį priežodėlį pats laikas įtvirtinti ir pase (ten ji - Sigutė Abramavičienė), tik nesinori jo apkrauti visais tais paso ar socialinio draudimo duomenimis. Manau, tas “ach” yra gerokai lengvesnis, turintis pakankamai darbo kūrybinėje erdvėje”, - kvatodamasi savo argumentus dėsto menininkė.
Gyvena su... trimis vyrais
Vaikiškų knygelių iliustratorė Sigutė Ach savo namuose, esančiuose šiek tiek už Naujosios Vilnios, yra vienintelė moteris - ten ji gyvena apsupta trijų vyrų. “Su menininke gyventi yra labai sunku. Netgi jeigu ta menininkė tokia simpatiška kaip Sigutė Ach. (Šypsosi.) Ir suprantanti, ir žinanti, ir sąmoninga, bet vis tiek su ja yra sunku... Juk menininkas yra pati negailestingiausia būtybė, kokia tik gali būti. Bet kartu ir pati fantastiškiausia. Nors tikram menininkui svarbiausia realizuoti savo įkvėpimą, bet aš jam neužleidžiu taip stipriai savęs, jį šiek tiek nustumiu į šoną, nors dėl to man kartais ir skaudu”, - sako vaikiškų knygelių iliustratorė.
Tikriausiai tik motinystės energija sugeba tą stiprųjį menininką nustumti į šalį: žino, kad ryte prie molberto pagimdytų ką nors fantastiško, bet yra du sūnūs ir dar vienas jai labai artimas vyras... Todėl šviesų šeštadienio rytą mieliau kepa blynelius, susodina savo vyrus prie stalo, neskubėdama išgeria kavos, o paskui eina į mišką pasivaikščioti. Tai irgi yra malonumas. Bet tuomet po pietų Sigutė jau nebenupieš paveikslo. Kartais šeimos tiesiog paprašo, kad, tvinkstant kūrybinei energijai, leistų jai užsidaryti vienai dirbtuvėje. Visi dideli kūrybiniai vaisiai vis dėlto yra nuskinti naktį, kada tylu ir ramu, nes dieną ji priklauso žmonėms, pirmiausia vaikams. Tad ilgą laiką, prisimena, gyveno teturėdama kelias valandas miegui. Aišku, po tokio režimo atėjo lėtinis nuovargis - suprastėjo sveikata, kamavo ligos.
Pilni namai... draugų
Kai kūrybingumu pasižyminti mergina, baigusi mokyklą, išreiškė norą studijuoti keramiką (nors įstojo į chemijos taikomuosius darbus), tėvai neprieštaravo, leido jai pačiai rinktis savo gyvenimo kelią. Taip pamažu prasidėjo nepriklausomas Sigutės gyvenimo etapas: “Esu dėkinga mamai, kurią vadinu didžiąja demokrate, kad leido man, jau ištekėjusiai, apsigyventi sodo namelyje. Ten ji įsileido didžiąją teroristę, nes ką norėjau, tą ten ir veikiau. Ir mano mama visa tai kentė... Ten visada būdavo pilna draugų, jie nežinia kiek laiko užsibūdavo, kartais ir per vasarą. Mes, studentai, degančiomis akimis, gal šiek tiek alkani, iki ryto šnekučiuodamiesi piešdavome, lipdydavome. Ir aš tęsiu šitą tradiciją, nes pamačiau, kaip žmogus keičiasi paėmęs į rankas teptuką ar molį”. Štai kokioje erdvėje ir gimė pirmieji Sigutės paveiksliukai, keraminiai dirbiniai, įvairūs molinukai, kuriuos ji pirmiausia parduodavo Kaziuko mugėje.
Su tautiniais drabužiais
Rusijos blokados kontekste prasidėjus didžiajai krizei šie jos kūrybiniai darbeliai, iki tol daryti draugams, buvo didelė finansinė paspirtis. “Taip pamažu pradėjome gyventi iš mano miniatiūrinių paveikslėlių ar molinukų, jie, galima sakyti, maitindavo visą šeimą”, - prisimena ji. O dar labiau blogėjant politinei situacijai, su vyru ir neseniai gimusiu vaikeliu ant rankų, jau besilaukdama antrojo, įsikėlė į tėvų nedidelį plonomis sienomis, mūrinį sodo namelį, kuris vėliau buvo rekonstruotas į gyvenamąjį namą.
Tą sunkų laikotarpį jai primena namuose tebekabantys tautiniai drabužiai, kuriuos paskutinįkart vilkėjo kone prieš dvidešimt metų. “Tuo metu, besibaigiant socializmui ir Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, net neįsivaizduojate, koks buvo avangardas Vilniaus gatvėmis pereiti su austiniu sijonu, perrištu juosta, ar nusinerta linine suknele ir užsikabinus gintarinius papuošalus. Net į Minską važiuodavome ieškoti tokių audinių, iš kurių galėtume pasisiūti tautinius drabužius. Tikriausiai jais šokiruodavau labiau nei su metalistiniais drabužiais”, - su nostalgija prisimena ji. Net ir tuokdamasi, visų nuostabai, į Santuokų rūmus atvažiavo ne vestuviniais, o rankomis austais tautiniais drabužiais.
Skyrybos - be liūdesio
Su menininku Mariumi Abramavičiumi Sigutė susilaukė pametinukų sūnų, o po devynerių metų įvyko jųdviejų skyrybos. Nenusimena, jas laiko pavyzdinėmis, - įsivaizduokite, po kartu pragyventų metų savo sutuoktiniui paspaudė ranką ir nuoširdžiai palinkėjo geriausios kloties. Tiesa, kurį laiką dar pagyvenę atskirai, galiausiai nusprendė įforminti skyrybas - pamena, pasirašydami dokumentus, aplinkiniams pasirodė tokie laimingi, kad šie niekaip negalėjo suprasti, ar ši porelė tuokiasi, ar skiriasi.
“Džiaugiuosi, kad mums pavyko išsiskirti gražiuoju, be jokių pykčių, galima sakyti, ant nebaigtų statyti namų slenksčio. Buvęs vyras Marius, irgi menininkas, išvis neturėjo sukurti šeimos, nes jis yra žmogus vienišius. Pirmoji santuoka man suteikė laisvę - kaip menininkei man reikėjo savo tvirtovės, savo nepriklausomybės. O kada jau viena galėjau būti savo sukurtame pasaulyje, nebereikėjo partnerio, kuris mane saugotų ir globotų”, - svarsto Sigutė, po skyrybų nepažįstamai pasikeitusi. Tapo nebe tokia baugšti ir emocionali, kai be ašarų ir be to “ach” nepraeidavo nė viena jos diena. “Vis dėlto jeigu santuoka trunka devynerius metus, devynerius metus trunka ir vidinis gedulas. Kaip vedybos (ar gimimas) yra rimtas virsmas, taip ir skyrybos yra toks pats virsmas. Tai yra vienos iš santuokos mirtis”, - samprotauja Sigutė.
Gyvena antrą gyvenimą
“Bet aš juntu, kad dabar gyvenu antrą gyvenimą”, - prisipažįsta Sigutė. Būtent Arvydas Vereckis, dabar ir leidyklos “Nieko rimto” įkūrėjas, ir yra to antrojo gyvenimo priežastis. Su juo Sigutė draugauja dvylika metų, nors jį pažino ir būdama ištekėjusi. Tik tada jis buvo tolimas draugas. O kartą simpatiškas vyriškis su tortu atvažiavo į jos vaikų gimtadienį, per kuriuos susirinkdavo smagi draugų kompanija. Ir taip nuo to karto pas Sigutę užvažiuodavo vis dažniau: “Ir pati nepastebėjau, kada mes tapome pora. Kurį laiką neigiau tą faktą, kad mes draugaujame: sakiau, kad turiu savo nepriklausomybę ir man jokių kitų šeimų nereikia. (Šypsosi.) O Arvydas prisipažino, kad jis iškart mane stipriai įsimylėjo... ir tiesiog buvo kantrus”. Tačiau apie antrąją santuoką kalba atsargiai: “Santuoka yra didelis išbandymas. Ir mes bijome sugadinti tai, ką turime. Bijome, kad santuoka nebus didesnė už tai, ką mes turime dabar. O mažiau nereikia”.
Būtent verslininko gyslelę turintis Arvydas ir pasiūlė Sigutei išleisti lanką atvirukų su angelais bei juos įsiūlyti dailės galerijoms. O kai atvirukus pradėjo pirkti, Arvydas mylimosios paprašė baigti ir pradėtą vaikišką knygelę, ši vėliau pelnė gražiausios metų knygos vardą. “Arvydui ir esu pasakiusi: kad ir ką leistum, tai turi turėti išliekamąją vertę, nes jeigu tai bus šiukšlė, būsi veltui nupjovęs n medžių”, - sako Sigutė.
Parengta pagal dienraščio "Respublka" priedą "Julius / Brigita"
