Antradienio vakarą į Jono Meko vizualiųjų menų centrą Vilniuje sugužėjo minia smalsuolių, norinčių pamatyti, kaip atrodo už beveik 13 mln. litų įsigyta Jurgio Mačiūno “Fluxus” kolekcija.
O gal daugelį priviliojo ne “Fluxus”, bet režisierius Šarūnas Bartas, pasak parodą atidariusio Jono Meko mokinio, režisieriaus Artūro Jevdokimovo, specialiai iš Paryžiaus atvykęs pristatyti savo kūrybos ir naujausio filmo “Eurazijos aborigenas” (kol kas tai tik darbinis pavadinimas)? Tiesa, pats Š.Bartas, vienos viešnios paklaustas: “Na, o ką manote apie “Fluxus”?”, nedaugžodžiavo. Sakė žinąs tokį judėjimą. Bet tik tiek.
Kodėl parodos organizatoriai Š.Barto filmus įkurdino vienoje erdvėje su “Fluxus” eksponatais, turbūt težino jie patys. Juk nereikšmingumo genijumi iš jų gali pavadinti tik vieną... Gal tiesiog kuratoriai pabūgo, kad žiūrėti į “Fluxus” niekas neateis?
Bet kaip čia neisi, kai suteikiama tokia reta proga nors akies kampeliu žvilgterėti į vieną brangiausių per nepriklausomos Lietuvos istoriją įsigytų kolekcijų?
Galerija tą vakarą buvo padalyta pusiau: vienoje pusėje - Š.Bartas, kitoje - kelios dešimtys “Fluxus” eksponatų. Tokių, kaip ant popieriaus lakšto suklijuoti degtukai, ant stalo išmėtyti varžteliai, “sekretai”, ženkliukai, apiplyšę vokai, plakatai. Net sunku patikėti, kad visai neseniai Vilniaus vicemeras Gintautas Babravičius sakė, jog į Vilnių atkeliavo, ko gero, tik prastoji kolekcijos dalis. Galima tik įsivaizduoti, kaip atrodytų ta geroji dalis!
“Fluxus” kolekcija “de facto” įsigyta prieš trejus metus. Iki šiol už ją jau sumokėta 7,3 mln. litų. Iki 2011-ųjų turėtų būti sumokėta ir likusi dalis - 5,6 mln. litų. Visus tuos metus į Lietuvą atgabenti eksponatai guli užplombuoti Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio - Signatarų rūmų - kambarėlyje.
Šį kartą į dienos šviesą ištrauktos kelios dešimtys eksponatų pasibaigus parodai vėl keliaus į dėžes. O gaila, juk žmonės turbūt būriais trauktų į “Fluxus” parodas. Tuo labiau, kad sutartis nedraudžia kolekcijos eksponuoti ir kitose erdvėse, ne tik nežinia kada Vilniuje iškilsiančiame Gugenheimo muziejuje.
Nacionalinės dailės galerijos vedėja Lolita Jablonskienė “Respublikai” teigė, kad būta kalbų apie jos vadovaujamos galerijos ir Jono Meko vizualiųjų menų centro bendradarbiavimą rengiant tam tikrus projektus. “Kad visas “Fluxus” rinkinys būtų perduotas Nacionalinei dailės galerijai, apie tai kalbėta nebuvo, - sakė L.Jablonskienė. - Mums tikrai būtų įdomu bendradarbiauti. Bet kol kas rimtos kalbos apie tai nebuvo”.
- Kodėl pats neperkate tokios vertingos “Fluxus” kolekcijos? - “Respublika” paklausė A.Zuoko.
- Neabejotinai įsigyčiau, jei tik turėčiau tiek pinigų.
- Esate Vilniaus patriotas, tad gal galėtumėte rasti turtingą “Fluxus” kolekcijos pirkėją ir taip sumažinti miesto skolų naštą?
- Viską galima parduoti ir neabejoju, kad šiandien atsirastų pirkėjų, kurie įsigytų tokią kolekciją dabar gerokai brangiau, nei ji kainavo pardavimo Vilniui metu.
Internete teko skaityti, kad praėjusiais metais Niujorko modernaus meno muziejus vieno “Fluxus” kolekcionieriaus kolekciją įsigijo už 20 mln. JAV dolerių. “Fluxus” kolekcijos pardavimas kamšant miesto biudžeto skyles būtų nusikaltimas. Tuomet galima parduoti ir Čiurlionio originalus.
- Ar galima lyginti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą ir Jono Meko surinktus “Fluxus” vakarėlių plakatus?
- Interneto paieškoje įveskite Čiurlionio ir “Fluxus” pradininko Jurgio Mačiūno pavardes. Tuomet paaiškės, kas pasaulyje yra labiau žinomas iš didžiųjų lietuvių.
Čiurlionis yra puikus menininkas, bet Mačiūnas - pasaulinė meno figūra, stovinti šalia pagrindinių kūrėjų pavardžių.
Mačiūnas šiandien yra pasaulyje labiausiai žinomas ir vertinamas lietuvis menininkas, kurio speciali ekspozicija rodoma Niujorko modernaus meno muziejuje. Net Pablas Pikasas ten neturi savo nuolatinio kampo. Labiau žinomi pasaulyje Lietuvos menininkai yra tik litvakai.
Išsamiau apie meno šiukšles, už kurias sumokėta beveik 13 mln. litų, skaitykite šeštadienio "Vakaro žiniose"