Elvyra Kairiūkštytė: nudeginta gyvenimo

Prieš penketą metų išėjusią Elvyrą Kairiūkštytę (1950-2006) dailės žinovai lygina su Viktoru Petravičiumi, Marce Katiliūte, Frida Kalo (Frida Kahlo). Vertinant kūrybą pasigirsta definicijos: gaivališka, atvirai erotiška, geniali. Tokia narsi meno šalies amazonė, vienišo ir tragiško likimo, išgarsėjusi, kaip ir dera genijams, tik po mirties.

Ką tik pasirodžiusi knyga - albumas “Deginantis gyvenimo artumas” (“Tyto alba”) - supažindina su spalvinga menininkės asmenybe ir jos kūrybiniu palikimu. Šiandien kalbiname dailėtyrininkę Ramutę Rachlevičiūtę, nurodžiusią esminius tos kūrybos vektorius - eros (erotikos) fluidus ir thanatos (mirties) trauką.

- Jūsų analitiniam straipsniui ir įžvalgoms ypatingą vertę suteikia tai, kad ją pažinojote.

- Mokėmės tuo pačiu metu. Ji - kursu aukščiau. Iki šiol jaučiu kaltę, kad apie ją nerašiau. Ir kiti nerašė. Apie Elvyrą, kol buvo gyva, parašytas vienas vienintelis straipsnis “Kultūros barų” kronikoje - tai buvo susiję su jos paroda Meno darbuotojų rūmuose. Dar buvo Gražinos Kliaugienės anotacija tai parodai.

- Ar įžvalgioji Kliaugienė suvokė susidūrusi su neeiliniu talentu?

- Tikrai taip. Ji rašė apie Elvyrą kaip apie neabejotinai didelę menininkę. Tą - svarbiausia! - žinojome visi. Bet... Sąjūdis, nepriklausomybės pradžia - tiek įvykių! Visi puolė spręsti savo problemų, skubėjo rengti parodas naujose galerijose - “Vartuose”, “Lietuvos aido”. O ji sau dėmesio nereikalavo. Pati didžiausia jos paroda - “Akademijos” galerijoje ir “Arkoje” - jau pomirtinė. Kai Ksenija Jaroševaitė paprašė prisidėti prie knygos projekto, iškart sutikau ne be tam tikro kaltės jausmo.

- Jos kurse mokėsi - dabar jau menotyros daktarė - Aleksandra Aleksandravičiūtė...

- Visi mes vienodai galvojome: suspėsime, kada nors... Kas galėjo žinoti, kad viskas įvyks taip staiga. Kai žmogus išeina, kiekvienas puola kaltinti save.

- Su kuo bendravo studijų metais?

- Artimiausiai - su Jolita Skab­lauskaite, studijavusia dailėtyrą, bet svajojusia tapti rašytoja. Gyveno viename bendrabučio kambaryje. Atrodo, tarp jų būta didelio vidinio ryšio. Fantazuotojos, gyvenusios susikurtų vizijų pasaulyje. Prisimenu Jolitą studijų metais: išblyškusio veido, ilgais juodais drabužiais - tokia dekadentiška, gotiška moteris. Sakyčiau, demoniška.

Su kitomis moterimis Elvyra bendravo tik buitiniu lygiu. Ją labiau domino garsių vyrų menininkų pasaulis. Kai užsukdavo į Dailės parodų rūmų kavinę, bendraudavo tik su garsiausiais - Augustinu Savicku, Stasiu Krasausku, Ričardu Vaitiekūnu. Lygiai kaip ir jie - epatavo, šokiravo. Iš tų vyrų išmoko bohemiškos elgsenos. Nors šiaip jau nebuvo bohemos žmogus.

- Paliko visą seriją įžymybių portretų.

- Portretavo tik tuos, kuriuos laikė aukščiausio lygio talentais. Be jau minėtų - Eimuntą Nekrošių, Edmundą Saladžių, Antaną A.Jonyną...

- Vyrijos galerijoje - ir Dalia Kasčiūnaitė.

- Tai ypatinga išimtis. Dalia Elvyrai buvo grožio, talento ir seksualumo sandraugos įsikūnijimas. Moterų moteris! Du jos portretai - vieni geriausių lietuvių portreto istorijoje. Asmenybės esmė pagauta per figūros kontūrą, liemens išlinkį, rankos gestą, grakščių pirštų vėduoklę. Tokia atsaini, atseit, nesidominti pasauliu, bet... plieninė adata vatos gumulėlyje!

- Žavėjosi stipriais, talentingais, sėkmingais. Gal tai plaukė iš jos pačios nesaugumo jausmo? Našlaitės vientulystės?

- Be abejo, kad taip. Vaikų namuose užaugusi pamestinukė, nežinojusi net tikros savo gimimo datos. Vieni vaikų namai keitė kitus. Nomadai. Nė vieno nuosavo daiktelio - nuotraukos, žaislo, knygelės, išaugto drabužėlio... Ją, visai mažytę mergaitę, vaikų namuose buvo nulipdžiusi ten praktiką atlikusi keramikė Genovaitė Jacėnaitė. Vėliau Elvyra, jau būdama 30-ies, paprašė Jacėnaitę, akademijos dėstytoją, padovanoti jai tą galvutę - nes nieko neturinti iš vaikystės...

Jolita Skablauskaitė prisimena, kad varganais studijų metais tėvai įdėdavo bent pasmirdusių avies taukų - vis šioks toks lauknešėlis iš namų. O jai - niekas nieko... Laimei, turėjo nuostabių draugių. Daugiausia - iš Kuršėnų vaikų namų. Ateidavo aptvarkyti būsto, pagelbėti buityje. Nes Elvyra net valgyti nemokėjo pasigaminti - maitinosi valgyklose.

- Sprendžiant iš dienoraščių, draugų prisiminimų, buvo nestabilios psichikos, kankinama nemigos, depresijų, priklausomybių. Tai paveikė kūrybą?

- Be abejo. 1987-1988 metais ją ištiko kūrybos krizė. Nustojo kurti estampus. 1988-2006 metų laikotarpiu radosi apie 11 000 didelio formato piešinių. Šiuolaikinio meno požiūriu jie išskirtiniai. Eskiziški, laisvi, gaivališki. Užtektų vien tų piešinių, kad galima būtų atidaryti Elvyros Kairiūkštytės memorialinį muziejų. Ten ypač daug paukščių. Tie paukščiai - kaip apsėdimas. Dienoraštyje ne kartą: “Ir vėl tie paukščiai!”

- Beveik mistiška, kad nebūdama chroniška ligonė, kupina kūrybinių jėgų ir sumanymų, pusmetį prieš mirtį parašė testamentą.

- Dar įstabiau, kad testatoriumi pasirinko ne žmogų iš meno pasaulio, o savo klasės draugę Reginą Norvaišienę, geografę. Ir tai buvo įžvalgus pasirinkimas. Joks menininkas tiek laiko neskirtų kito menininko kūrybos išsaugojimui. Regina kartu su Ksenija Jaroševaite ketverius metus (!) kas šeštadienį eidavo į Elvyros butą Skapo gatvėje tvarkyti jos piešinių, estampų, klišių. Konsultavosi su muziejininkais, kaip rūšiuoti, antspauduoti, inventorizuoti. Šiandien visi tie lobiai saugomi Lietuvos muziejuose. Ypač gražus, velykiškai baltas ciklas, sukurtas popiežiaus Jono Pauliaus II gedulo dienomis, žadamas padovanoti bažnytinio meno muziejui.

P.S.

Elvyra Kairiūkštytė mirė 2006-ųjų balandžio 22 d. viena savo namuose, spėjama, ištikus insultui. Šalia nebuvo žmogaus, kuris būtų galėjęs iškviesti gydytojus. Tą dieną, kai ruošėsi apsilankyti Šiuolaikinio meno centre, kur po penkiolikos metų kūrybinės tylos buvo eksponuojamas dailininkės sukurtas piešinių ciklas “Šviesa”.

“Vienatvės Elvyros gyvenime buvo daugiau, negu žmogus gali pakelti”. Šie Mindaugo Skudučio žodžiai neilgame menininkės gyvenime padeda loginį tašką.