Ekscelencijos pjedestalo niekas neužims

- Visi knygos herojai, galima sakyti, yra savo srities autoritetai. Nebuvo kilusių dvejonių, tarkim, dėl publikos suinteresuotumo tokiais skaitiniais? Juk asmenybių pjedestalą nūnai apkėtę niekuo nenusipelnę „žinomi žmonės", kur bemaž kiekvienas sau - svarbesnis už kitus?

- Jaučiau gal net pareigą papasakoti apie tuos išskirtinius žmones, kuriuos Dievas man leido sutikti ir draugauti. Beje, visiškai pritariu pastebėjimui, kad ir garbingųjų pjedestalai seniai nusėsti, ir „žvaigždžių" - pilnas televizorius. Vis dėlto norėčiau tikėti, kad pjedestalai, ant kurių stovi mano herojai - Kazimieras Vasiliauskas, Rimantas Stankevičius, Vladas Vitkauskas, Česlovas Jezerskas, Vladas Bagdonas, Vidmantas Urbonas, Romas Sadauskas, Saulius Vilius, Vaclovas Kosciuška, - suręsti tvirčiau ir ne vienai dienai.

Apie Ekscelenciją, kaip vadindavome dailininką Vaclovą Kosciušką, norėčiau pasakyti daugiau. Šio žmogaus likimas tarsi patvirtina aną mintį, kad laikas ištrina iš žmonių atminties net iškiliausias asmenybes. Patyriau, kad daugeliui žmonių pavardė Kosciuška asocijuojasi tik su 1794-ųjų sukilimo vadu, Amerikos nepriklausomybės karų didvyriu Tadu Kosciuška. O Vaclovą Kosciušką, kuris, manau, yra nepelnytai primirštas menininkas, daugelis prisimena tik tada, kai lyg kokį burtažodį ištari: „Zuikis Puikis." Taip, Kosciuška labai gražiai iliustravo keletą vaikiškų knygelių, bet tai buvo greičiau šelmiški atokvėpio piešiniai, o jo kūryba aprėpė tapybą ir grafiką, medalius ir ekslibrisus, fotografijas ir įvairius atspaudus. Ekscelencija žiauriai nekentė sovietinio marazmo. Už pasirinkimą būti laisva asmenybe jam teko mokėti talentu, neįgyvendintais darbais, prarastais draugais partiečiais, nepritekliais, gyvenimu oficialaus olimpo šešėlyje. Gyvam esant - nei vienos parodos, vargana pensija. Kažkada, prisiminęs Paryžiaus laikus, Ekscelencija pasidalijo, ką tuo metu galvojo apie ateitį. „Nebuvau materialistas. Maniau, sugrįžęs į Lietuvą, įsigysiu porą žirgų ir studiją." Žirgai ir studija tada nekėlė asociacijų su ypatinga prabanga - pasitikinčiai žvelgdamas į ateitį, jaunas, jau pripažintas dailininkas blaiviai vertino savo galimybes. Tačiau jau kelintą dešimtmetį vietoje anos neišsipildžiusios ateities viešpatavo klaiki sovietinė realybė. Sykį, mums šnekučiuojantis kambaryje, kuris buvo ir Ekscelencijos studija ir miegamasis, jis, tada jau šlubuojant širdžiai, lyg pasiguodė: „Jeigu būčiau bagotas, imčiau dvi citrinas per dieną." Jaučiate, kokia likimo grimasa...

- Ar pažintis, bendravimas su visais buvo grynai žurnalistinio darbo dalis?

- Kalbant apie knygos herojus, nė vienas jų nebuvo žurnalistinio, kaip sakote, darbo dalis. Nė vienu atveju nebuvo taip, kad būčiau stengęsis su kažkuriuo iš jų suartėti, iš anksto žinodamas, jog ketinu rašyti. Paprastai suvokimas, kad tuo, ką apie žmogų sužinojai, pajutai, supratai, galima ar net reikia pasidalyti su kitais, ateina vėliau, kai jie tampa ne rašinio, o tavo gyvenimo herojais, artimais tau žmonėmis. Tam turi pribręsti ir pats. Manau, kad tai apskritai ne visai žurnalistika.

Ir dar. Man visada buvo gaila, jog taip mažai žinome apie iškilius mūsų amžininkus, nekalbant, kad labai greitai užmarštin nugrimzta iškeliavusieji, net tokios asmenybės, kurios, atrodytų, turėtų ilgam, gal amžiams, išlikti tautos atmintyje.

Nė vienos eilutės, gyvam esant, neišspausdinau apie nusipelniusį lakūną bandytoją Rimantą Stankevičių, mūsų neišsipildžiusią kosmoso viltį. Nors ne kartą teko svečiuotis Stankevičių būste Pamaskvėje. Matydavomės ir Kapsuku vadintoje Marijampolėje, kai Rimantas keliomis dienoms užsukdavo į tėvų namus. Jis man nemažai pasakojo apie savo darbus, tačiau tada pašaliniam žmogui net girdėti apie tokius dalykus būdavo baugu. KGB ausys pagaudavo kiekvieną užuominą, tad pakenkti Rimantui galėjai visai netyčia. Taip atsitiko, kad pasakoti spaudoje, ką apie jį žinau, pradėjau tik po nelaimės Italijoje 1990-ųjų rugsėjo 9-ąją. Tada rašiau: „Būtų skaudi neteisybė, jeigu ateinančios kartos nežinotų arba pamirštų, kad kažkada, priešpaskutinį XX amžiaus dešimtmetį, aviacijos ir kosmonautikos sandūroje, pačiame smaigalyje, buvo įrašytas ir Lietuvos vardas." Galima guostis, kad dabar Lietuva apie Rimantą žino vis dėlto šiek tiek daugiau, negu tada, kai jis dirbo už bandymų aerodromo tvorų.

- Cituojate monsinjorą K.Vasiliauską: „Esu teoriją sukūręs, kad žmonės yra lyg radijo imtuvai ir siųstuvai kartu. Tada lengva bendrauti, kai ant tų pačių bangų..." Ar jūsų herojai yra „tų pačių bangų" žmonės?

- Man artimi visi iki vieno knygos herojai - esantys ir iškeliavę. Visi „ant tų pačių bangų", su visais „bangos susisiekia". Kartais iki to būna ilgas kelias. Jau minėjau Romą Sadauską. Kažkada, labai seniai, norėjau jį pamatyti, susipažinti, tačiau nedrįsau užeiti į redakciją. Ilgainiui, atrodo, pats gyvenimas viską sudėliojo į savo vietas, ir jau daug metų stengiuosi nepraleisti jo sodyboje Demeniškiuose rengiamų kalbos, tarmių, vietovardžių atlaidų. Tamsesniuoju metų laiku ypatinga, užplikyta ant dzūkiškų žolelių, Romo arbata dažnai būnu vaišinamas Sadauskų būste Vilniaus senamiestyje.

Visi šie žmonės yra iškilios, didelių viršūnių gyvenime pasiekusios asmenybės. Jų profesijos bei pomėgiai yra skirtingi, net nepanašūs, tačiau juos vienija sveikas, teisingas požiūris į bendruosius būties dėsnius, pamatines vertybes. Labai branginu draugystę su savo herojais, kiekvienas jų savaip apdovanojo - savo talentais, šviesa, mintimis, poelgiais. Taigi, davė daug pamokų. Kas kita, kad nedaug išmokau. Vis dėlto suvokiu, kad pažintis, bičiulystė su tais žmonėmis yra tikra Dievo dovana.

- Šita knyga man primena dienas, kai laikas tekėjo kaip lėta Šventoji ir apybraižos žanras buvo ant bangos. Kodėl jis šiandien yra atgyvenęs?

- Nuo anų dienų nutekėjo ne tik daug Šventosios vandens. Pasikeitė gyvenimas, pasikeitė žurnalistika, tačiau tos permainos, manau, - skirtingos. Gyvenimas neabejotinai kyla į pliusą, ką sunku būtų pasakyti apie žurnalistiką. Tradicinė, vadinamoji popierinė spauda užleido vietą portalams, kurie įvedė savo kokybės standartus. Nenoriu niurzgėti, bet pro akis praslysta daug atmestinai, be atsakomybės prieš žodį ir skaitytoją, sakytum, greito maisto principu parengtų tekstų. Keliolika metų dirbau laikraštyje. Tiriamoji žurnalistika tikrai ne beletristika, tačiau ir šis žanras nedraudžia kokias nors negeroves atskleidžiančiam žurnalistui rašyti įtaigiai, sklandžiai, vaizdingai, tik jam būdingu stiliumi. O dėl apybraižų... Jos gal nedingo, kartais net pavadinamos žodžiu „esė", tik reta tokių, kurias norėtum dar sykį paskaityti.

- Jūsiškė knyga iškrenta iš greito rašymo ir skaitymo kategorijos leidinių. Rėmėtės ne tik savo asmeniniais įspūdžiais, bet ir istorine dokumentine medžiaga, žiniasklaidos publikacijomis, atitinkamais žinovų komentarais, nuomonėmis. Knygoje esama intarpų iš jūsų dienoraščio. Teberašot jį?

- Ne vienoje knygoje pasinaudojau ištraukomis iš dienoraščių ir, manau, jos nepakenkė tekstams. Į dienoraštį kartais užklysta gaivesnė mintis, be to, rašai laisviau, gyviau, per daug nerinkdamas žodžių. Nesvarbu, apie ką rašytum. Beje, kažką užsirašau labai retai. Tiesa, buvo ir tokių tarpsnių, kai rašiau kasdien, pavyzdžiui, po pirmosios lakūno Vytauto Lapėno avarijos. Kaip traukėme jį iš ugnies, transportavome į Vilnių, Kauną, Maskvą, kaip jis merdėjo, su kokia baime kiekvieną rytą skambindavau į ligoninę. Tie užrašai labai pravertė vėliau, jau po antrosios, lemtingos, avarijos, rašant knygą „Vytautas Lapėnas". Dienoraščiu naudojausi rašydamas „Aukštumas", o knygoje „Aeroflotas. Sparnai savi ir svetimi" yra atskiras skyrius „Iš Aerofloto dienoraščių".

O dabar, vėl perskaitęs jūsų klausimą, pradariau vieną, paskui kitą stalčių ir išsitraukiau pirmąjį dienoraščio sąsiuvinį. Iš labai jau nutolusių aviacijos laikų. Atsiverčiau, permečiau akimis puslapį - kažkokie padūsavimai.

„Praėjusi naktis, gerokai atgrasi jai prasidedant, pasirodė ne tokia jau prasta. Išskridome valanda po vidurnakčio, kai žemė jau baigia užmigti. Gera, turbinų griausmu trumpam sutrikdžius jos snaudulį, tolti nutolti į tamsą, kur mūsų lėktuvo gausmo niekas negirdi ir mes niekam netrukdome džiaugtis nakties dovanomis. Tokią valandą, kai tamsa taip priartina žvaigždes, kad atrodo, jog iriesi veik tarp jų, užlieja kažkoks geras jausmas, sakytum, švelnumas žmonėms, kuriuos palikai žemėje. Prisimeni, bandai įsivaizduoti ramų jų miegą ir pasijunti esąs tarsi savo brangiųjų ramybės sergėtojas. Tamsioje kabinoje, tarp ryškiai mirgančių žvaigždžių ir ramiai švytinčių prietaisų rodyklių, pasineri į nesavanaudiškus pamąstymus, nuo pečių, atrodo, nuslenka ydų našta, nejučiomis įvyksta kažkoks savaimingas dvasios apsivalymas. Žemėje kažką panašaus gali patirti išgyvenęs didelį skausmą, o čia, žvaigždėtą naktį lėktuvo kabinoje, tai gauni kaip dovaną.

Dešimtą ryto, baigiantis reisui, aerodromo lauku nusiris stabdomo lėktuvo variklių gausmas. Po valandos vėl įsipinsi į kasdienį šurmulį ir pajusi, kad negali išsaugoti nė dalelės to netikėto nakties grožio..."