Apie tikrąsiais ir tarimas vertybes su bibliotekininke Albina Saladūnaite kalbėjomės ceremonijos išvakarėse. Ji pripažino, kad šio garbingo medalio nusipelnė daugybė žmonių, tačiau jie lieka nepastebėti. Nedaug trūko, sako A.Saladūnaitė, kad būtų nespėta medaliu pagerbti prieš mėnesį amžinybėn išėjusį panevėžietį, Kovo 11-osios Akto signatarą Julių Beinortą. Jam apdovanojimas įteiktas tik pernai, nors buvo seniausiai to vertas. Juk gūdžiais sovietmečio metais, tarsi vykdydamas Bitės priesaką, jis išmaišė visą Lietuvą, vesdamas žygeivius garsiųjų Lietuvos žadintojų keliais ir atlikęs didžiulį jų atminimo įamžinimo darbą. Tame žygeivių būryje dešimtmetį buvo ir A.Saladūnaitė.

- Žygeiviai gūdžiais sovietiniais laikais buvo tarsi tylaus pasipriešinimo sistemai simbolis. Kaip atsidūrėte tarp jų?

- 1978 m., kai aš dirbau bibliotekoje, Julius Beinortas buvo tik skaitytojas. Kažkas sakė, kad jie keliauja po Lietuvą, Rasas, Vėlines švenčia. Vieną dieną jis manęs paklausė: „Ar nebijai rizikuoti?“. Aš nebijojau, nors buvo aišku, kad žygeivius stebi saugumas. Kai Julius pakvietė eiti per Lietuvą, aš atradau tai, ko ieškojau. Buvo kažkokia lietuviškumo nuostata. Supratau, kad tai yra tikra. Julius iš kažkur gaudavo karinius žemėlapius, kuriuose būdavo sužymėti smulkiausi keliukai, ir sudarydavo maršrutus. Eidami ar 1863 metų sukilimo vado Antano Mackevičiaus, ar Simono Daukanto, ar knygnešių keliais nuo Tilžės, ant jų kapų uždegdavome žvakutes. Žygeivių tradicija būdavo per kiekvienas Rasas rinktis vis ant kito piliakalnio, nuo saulėlydžio iki saulėtekio švęsdavome su visais ritualais. Atsirado prasmė gyvenime, ko anksčiau nebuvo. Sugiedoti „Lietuva brangi“ ant kokio piliakalnio vidurnaktį geresnės patirties būti negali. Tada suvoki, kad tu esi lietuvis. Kiti sako, kad atėjęs Atgimimas buvo tarsi šokas. Man nebuvo šoko. Mes, atrodo, visi to laukėme ir tikėjomės, kad gal kada nors... Mes atėjome į laisvę negalėdami įsivaizduoti, kad kito žmogaus mintyse gali būti kėdė, patogi padėtis, siekimas susikurt sau karjerą. Tada tuo nebūčiau patikėjusi. Atrodė, kad viskas, jau dabar gyvensime ir dirbsime sąžiningai.

- Bet juk yra sąžiningai dirbančių žmonių. Kiek, jūsų manymu, šiandien yra gyvos ir reikalingos Lietuvai G.Petkevičaitės-Bitės idėjos?

- Yra Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje žodžiai: „ant mūsų silpnųjų laikosi pasaulis ir niekam daugiau jis nerūpi“. Iš tikrųjų tie silpnieji yra tik perkeltinė prasmė. Tie silpnieji yra nepastebimi ir tylioje rezistencijoje dirba dėl „tos Lietuvos“. Aš žiūriu į tuos per apdovanojimus susirinkusius žmones ir suprantu, kad ir čia įsisuka kažkokios pažintys, juk tų medalių nėra tiek, kiek jų vertų. Bet kai pamatai tą pavargusį kraštotyrininką ar bendruomenių žmogų, supranti, ką reiškia tverti tikrąją kultūrą, rinkti po šapelį palikimą, kad jis neišnyktų, būtų įprasmintas, statyti paminklėlius - tam reikia žmogiškos jėgos, žmogiško užsidegimo. Kita vertus - o kas buvo anoj Lietuvoj? Juk valstybė finansavo tik didžiuosius paminklus, bet kaimai buvo pilni pavasarininkų kryžių, Vytauto metų pažymėjimo, ąžuolų sodinimo, paminklų Nepriklausomybės kovoms. Aš galvoju, kas būtų, jeigu nebūtų buvę šviesaus atminimo mokytojo iš Karsakiškio Prano Tamošiūno, kuris saugojo 1863 metų sukilėlių kapus, mūšių vietas, jeigu nebūtų buvę Juliaus Beinorto ir jo bendražygių, kurie slapta statė giriose kad ir mažus paminklus sukilėliams. Tas tylusis darbas labai reikalingas. Lygiai tas pats dabar vyksta. Bus apdovanotas partizanų takus minantis istorikas Vykintas Vaitkevičius. Bet vis tiek man skauda, kad dar mažai girdime Bitę. Kodėl sėdintys valdžioje žmonės negirdi, ką Bitė šaukte šaukia iš amžinybės?

- Turite atsakymą, kodėl?

- Vertybių krizė. Aš esu šiaurės Lietuvos vaikas. Pas mus namuose sakydavo: „Vaikel, nepadaryk sarmatos, nepasidaryk gėdos“. Garbė būdavo labai svarbu. Bitės, mokiusios gimnazijos mergaites, didžiausias pabarimas buvo: „Mergaitės, tai nedora“. Arba tragiško likimo Mindaugas Tomonis pasakydavo „aš jūsų negerbiu“, ir viskas buvo aišku. Kiek mūsų vyrų ar moterų pasako tai sau? Arba štai paskutiniai įvykiai nuo Vasario 16-osios iki pat dabar. Juk negali gyventi nevertindamas nei rinkimų, nei Naconalinės premijos įteikimo. Jeigu esame nacija, Tauta, mes žinome, kad turime saugoti vienas kitą. Ir galbūt kai kada reikia atsisakyti kažko vardan bendro gėrio. Na, atsisakytų Nacionalinės premijos, nes tas elgesys ar darbas sukėlė didžiulę sumaištį. Arba jeigu tikrai būtų garbingi žmonės, daug kas neitų, nekandidatuotų rinkimuose. Aš galvoju, kaip mumyse trūksta bitiškos ar Šatrijos Raganos savigarbos.

- Jūs baigėte lietuvių kalbą ir literatūrą, tačiau tapote bibliotekininke. Nesigailite, kad netapote mokytoja?

- Nesigailiu, nes mokytojas prarado idealizmą. Aš mokytojo negaliu įsivaizduoti be idealo. Suprantu, kad reikia visiems gyventi, gerai gyventi. Tik kur parašyta, kur to gero gyvenimo galas? Jeigu viską suvedi į tai, kad aš nedirbsiu todėl, kad man nemoka, tada viskas. Taškas. Prisimenu jau mūsų laikais Naujamiestyje dirbusią lituanistę Algimą Markevičienę. Įsivaizduojate, kaip savaitgalis, taip būdavo važiuoja su klase į Upytę, į Ustronę, visos apylinkės jiems buvo pažįstamos. Juk reikia vaikui pažinti kraštą, kuriame gyveni. Skolindavosi dviračius iš kaimynų, pažįstamų. Ir laiko užtekdavo, ir už tai niekas nemokėdavo. Bet išėjo į pensiją, išvažiavo į savo tėvoniją. Ir ką? Yra daug lituanistų, bet nieko panašaus nebėra.

- Bet kažkiek dirbote mokykloje...

- Anais laikais aš tiesiog negalėjau būti mokytoja. Tada buvo daug ideologijos, o tai prieštaravo mano šeimos auklėjimui. Mano tėvas, paprastas kalvis, pasakodavo apie Vasario 16-ąją, nors kolūkio pirmininkui tai nepatikdavo. Su mamyte eidavome grybauti, ji visada eidavo į tą vietą, kur buvo nušauti du partizanai. Todėl mokytis iš Pušaloto išvažiavau ilgėdamasi kažko, kas yra tikra. Baigusi mokslus ilgai dirbti mokykloje negalėjau. Įsivaizduokit, turėjai iš penktoko vaiko išgauti, ar jo tėvai lanko bažnyčią, ar jis pats eina. Ir aš turiu rašyti tokias ataskaitas. Mane apimdavo neviltis, kaip šitaip galima. Aš turėjau prieš vaikus atsistoti ir kalbėti apie tai, kuo aš netikiu. Kas sakoma „tarp eilučių“, penktokas dar nelabai supranta. Veidmainystė man baisu. Po dvejų metų išvažiavau.

- Jūs esate ir Kalbos premijos laureatė. Negaliu nepaklausti - juk turbūt jums ne vis tiek, kaip žeidžiama mūsų kalba.

- Pavojus dabar yra, ko gero, didesnis nei tarybiniais metais. Nes mes nebepuoselėjam kalbos. Kalbama, kad reikia ją saugoti, o valstybiniu lygiu daroma, kad kažkam įtikti. Spaudos atgavimo metais tiek kalbininkų gyvenimą atidavė, kad švarintų, gražintų mūsų kalbą. Tai kuo tada mes esame? Nedėkingi vaikai. Jeigu nepatinka kažkam, tai nepatinka. Bet galime laikytis oriai ir saugoti tai, kas mums yra gerbtina ir šventa. Na, pagalvoju, nuvažiuok tu į Prancūziją ir papasakok savo norus. Nelabai turbūt klausys, kad mano pavardė būtų rašoma taip, kaip aš noriu. Dėl interneto mūsų kalba jau darosi puskalbė. Mes jau susiduriame su tuo, kad baigęs mokslus žmogus nežino, jog žodžiai yra su nosinėmis arba su ilgosiomis raidėmis, ir tu jam nieko negali įrodyti... Ir jis jaučiasi gerai, jam tai natūralu.

- Visi konstatuojame faktą - vertybių krizė. Klausi kodėl, atsakymas - todėl, kad „toks gyvenimas“. O iš tiesų, kas mus ištiko?

- Aš kalbu kaip kultūrininkas. Jie sako, dabar toks laikas, dabar toks metas. O kas kuria laiką? Ar ne mes patys? Daromi pursliniai renginiai. Nes jie greit padaromi, o žiniasklaida greit paskleis, televizija parodys. Toks šoumeniškas kultūros bėgimas. Kultūra, vertybės, atminties saugojimas reikalauja atkaklaus, tylaus, nematomo darbo. Esu kaimo vaikas, kasdien važinėju į darbą, einu pro autobusų stotį. Kiekvienais metais, prieš miesto šventę, matau tą patį - vis paasfaltuojama gatvė. O praeina žiema - vėl duobės. Tai man kaip simbolis - gražu, ir greitai. Net ir kultūra taip kuriama. Viskam reikia gilaus, švento darbo, ne parodomojo. Tam yra šventų žmonių. Kurie dirba neįvertinti. Prisimenu kraštotyrininkę Ireną Seliukaitę sakant, kai reikia pristatyti apdovanojimui kokiame Šilutės ar Pasvalio rajono kampe sėdintį žmogų, kuris kažkuo rūpinasi, kažką saugo, puoselėja. Su tais popieriais atvažiuoji į Vilnių, funkcionieriai klausia: o kas čia per žmogus, kad jo niekur nesimatė? Ir viskas. Bet taip turbūt visada bus.

- Liūdna?

- Skaudu. Mes lakstom po pasaulį, norime pamatyti kitas šalis, ką jos turi unikalaus, kas dar išsaugota, o patys norime globalizuotis, būti į kažką panašūs. Koks skirtumas, ar Ispanijoje į prekybos centrą nueisi, ar Panevėžyje, vis tiek tą patį pamatysi. Mes nieko neturim, tad gerbkim tai, kuo esame unikalūs. Galvoju, kad niekas kitas to nepadarys, tik mes patys. Todėl sakau, kad Bitė, pažiūrėjusi į mūsų Panevėžį, būtų labai nelaiminga. Čia vėl susiduria dvi nuomonės dėl mūsų istorinio palikimo, paveldo, ir ketinamo statyti Stasio Eidrigevičiaus menų centro. Sako, į jį pas mus važiuos menininkai iš visos Europos ir stebėsis. Aš abejoju. Dėl to, kad viskam yra savo laikas. Ar tikrai čia yra tos vertybės, kurios tikrai išlaikys amžiaus išbandymus? Menas, jeigu jis po 100 metų gyvuoja, jis ir gyvuos. Bet ar autorius po 100 metų bus lygiai toks pat populiarus kaip buvo ir jau dabar toks nebėra? O ar kas važiuos, kai ateina absoliučiai kita karta. Gal daugiau būtume laimėję atgaivindami senąjį Miltinio eros Panevėžio teatrą, ir jeigu Bitės namelis būtų virtęs kultūros centru. Beje, reiktų ten nuvesti atvažiuojančias valdžios delegacijas. Nes ši moteris - nebe vien mūsų krašto. Ji yra įrašyta į garsiausių pasaulio moterų sąrašą, siekusi, kad mūsų moterys turėtų teisę balsuoti. Ir mes vieni pirmųjų Europoje gavome tą teisę.