Dzūkija Lietuvoje plačiai garsėja ne tik savo sąmojingumu, bet ir senojo gyvenimo būdo išlaikymu, namudiniais dirbiniais ir puošyba. Šiais - tautodailei skirtais metais - Dzūkija dažnai tampa demonstraciniu regionu. Audimas, karpiniai, mezginiai, medžio darbai, šiaudai... Tokių daiktų kūrimo apsuptyje augo ir garbioji Violeta, gavusi sertifikatą riešinių ir pirštinių mezgimui.

Mokytojai - tėvai ir seneliai

Šiais, oficialiai pripažintais tautodailės kūrimo būdais, jos talentai nesibaigia. Ir tai nenuostabu, nes nuo mažų dienų Violeta regėjo tėtį, kalinėjantį skardas, o mamą veriant šiaudinius sodus, naujametinius žaisliukus eglutei, derinant unikaliąsias verbas, mezgant raštais išpuoštas pirštines, siuvant... Kai pagalvoji, tai esminė tėvų „meninio pojūčio" perdavimo gyslelė - ne suteikta galimybė stebėti ir mokytis iš jų, bet leidimas tam skirti laiką „nuvagiant" nuo mokymosi, padedant ruošti rusų kalbos vertimus, nes jos pirmas dvejetas 4-oje klasėje buvo iš rusų kalbos (tėtis buvo tarnavęs armijoje) ar mamos perrašinėjami egzaminų bilietai... Bausmių būdavo, bet bendrystė, vienas kito parėmimas sunkesniais gyvenimo momentais tikriausiai ir buvo ta „savęs paieškos" galimybė.

V.Abarienė su valiūkiška šypsena pamena mamos tėvų, gyvenusių Suvalkijoje, Virbalyje, kluoną. Senelė taip pat buvo auksarankė, o senelis - tiesiog unikalus stalius, kuris savo rankomis ir surentė vyresniosios šeimos kluoną, o anūkams buvo suteikiama teisė jame nevaržomai šeimininkauti. Iš senelės - audinių gabalėliai lėlėms, o senelio lobyne įvairiausi įrankiai... Violeta pamena, kad paskutinėje Varėnos vidurinės mokyklos klasėje, neįvertinusi artėjančių egzaminų grėsmės, sumanė senelės gimtadieniui suruošti lėlių teatro pasirodymą. Nors moksluose talkino mama, baimė pradėjo persekioti. Užsispyrimas padarė savo: per senelės gimtadienį lėlės vaidino, „teatro" rėmas iš senos staktos, ją dengė langų užuolaidos iš namų, švietė šviesos, grojo muzika. Sumanymas pavyko. Visos tos Dievo dovanos kažkaip iš prigimties. Dailės mokykla Varėnoje atsidarė jai bebaigiant vidurinę ir ji spėjo baigt vos keletą klasių...

Tarsi kitame pasaulyje

Stichiškai vyko Violetos stojimas į „mokslus". Gal svetimos aplinkos baimė, gal kolektyviškumo jausmas privertė susitikti su drauge Laima, norėjusia tapti...sekretore. Violeta nuvažiavo, įstojo. Draugė, nors mokėsi gerai, apsigalvojo, o ji liko. Vilniuje susipažino su būsimu vyru, istoriku Laimondu Abariumi. Su juo 1994 m. susituokė ir atvyko į Visaginą. Gal teisingai sakoma, kad viskas pasauly per vyrus...

Visagine jai teko pajusti žiaurią atskirtį: nekalbėjo ir nesuprato rusų kalbos, nes anksčiau mokytis padėjo tėtis, kuris su mama buvo toli, kitame Lietuvos pakraštyje. Draugų nebuvo. Dirbo sekretore ten, kur galėjo išsiversti be kalbos žinojimo. Bet palengvėle susibūrė draugų ratelis. Gelbėjo rankdarbiai ir amžinasis variklis - noras žinoti, išmokti. Viena po kitos gimė dukros. Laikas, kurį praleido dukras augindama, buvo išnaudotas ne tik jų puošimui mezgant, ne tik „prisiduriant" pinigėlio puošiant kitus, bet ir naujų amatų mokymuisi. Kol dukros nebaigė vidurinio mokslo, ji neleisdavo jų vienų į polikliniką, nes su rusakalbiais gydytojais joms buvo sunku susikalbėti. Iš tikro - kaip gyventi Visagine, jei užsienio kalbą mokykloje pasirinkai ne rusų? Kuomet vaikams reikėjo rinktis būrelius, vėl iškilo dilema: Kūrybos namuose dėstytojai kalbėjo rusiškai, o jai taip norėjosi, kad merginos „paragautų" meno ne iš jos...

Kai mažoji pradėjo lankyti antrą klasę, V. Abarienė apsisprendė mokytis toliau. Pasakė sau - arba dabar, arba niekada. Įstojo į Viešojo administravimo specialybę Mykolo Romerio universitete. Po metų Violeta pradėjo dirbti tuometiniame „Orbitos" kultūros centre.

2008-aisiais, kuomet pirmą kartą ją aplankiau darbo vietoje, apstulbau nuo patalpos, kurioje buvo dirbama, mažumo ir labai gražių megztų ir veltų darbelių. Darbai be jokio tabaluojančio siūliuko, derantys, labai išbaigti ir gyvybingi, nors nedideli. Lentynas puošė verbos, karpiniai. Tik kampelis, bet labai jauku. Pasirodo, šioje amatų studijoje vietos randa ir moterys. Mokytis rinkosi ir lietuviakalbės, ir kitakalbės.

V.Abarienė tapo Visagino lietuvių asociacijos „Gimtinės spalvos" pirmininke. Iš kultūros darbuotojų buvo reikalaujama dalyvauti projektinėje veikloje. Nedidelėmis sumomis, pradžioje iš įvairių savivaldybės fondų gaudavo lėšų nedideliems projektams. Juose, bendradarbiaudama su kultūros centru, mokėsi įvairių senųjų ir moderniais tampančių amatų. Veikloje dalyvavo ir vyras. Jis, kaip istorikas, organizuodavo žygius į piliakalnius, tvarkė paminklus, skaitė paskaitas, ruošė leidinius. Prigimtinis Dzūkijos regiono oras, kurio Violeta įkvėpė su pirmuoju savo riksmu, leido jai veikti tradicinių amatų, tautodailės kūrimo erdvėje, ieškoti būdų jų išmokti ir mokyti kitus. Ir tuomet, ir vėliau jos gyvenimo aprašyme yra gausybė mokymosi ir mokymo kursų, švietėjiškos veiklos su praktikumais. V.Abarienę sutikdavau ir daugelyje vykdytų renginių.

O svajonėse - Dzūkija

2009 m. vyko Visagino kultūros centrų optimizacija. Tuomet žinodama, kad Violeta gina bakalauro darbą viešojo administravimo srityje, pasiūliau jos kandidatūrą sujungtame centre vadovauti profesionalaus meno skyriui. Mano pasiūlymas susižavėjimo nesukėlė jokiuose sluoksniuose, bet aš gyniau savo sumanymą, nes tikėjau, kad V. Abarienės įgyta praktinė patirtis raštvedybos srityje, dalyvaujant įvairiuose renginiuose ir teorinės universitetinės žinios turėjo iš jos sukurti tobulą vadovaujantį specialistą su subtiliu meniniu skoniu.

Dabar V. Abarienė jau Visagino kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrai. Jos funkcijos gana plačios: planavimas, viešinimas, veiklų kontrolė, projektai, svečių priėmimas ir rūpinimasis viskuo, ko kam pritrūksta.

Viena iš jos žinioms imlų protą gaivinančių veiklų yra Nematerialaus kultūros paveldo sąvado formavimas, ruošiant savotiškus „dosjė". Tenka tiesiog stebėtis, kad Violeta ne tik puikiai išmano gimtosios šalies menus, bet ir kitiems padeda „atrasti" savo etnines tėvynės papročius.

Nenuėjo užmarštin ir jos sielos atgaiva - tradiciniai amatai. Šiemet Violetos amatų studijai jau 15 metų. Smalsus protas nerimsta, ieško vis naujų dalykų, jų mokosi. Kaip pati juokauja - tampa „piktu paukščiu"... Mat yra žmonės, kurie anksti kelia, anksti gula ir vadinasi vyturiais, yra žmonės, kurie vėlai kelia, vėlai gula ir vadinasi pelėdomis. Ji dėl darbo specifikos yra priversta anksti keltis, o įkvėpimas kurti naujus dirbinius užvaldo vakarėjant...

Dabar Violeta jau ne vieno „Aukso vainiko" dalyvė, net du kartus tapusi apskrities nominante. Su savo darbais vyko į ekspozicijas Vilniuje per dainų šventes, nuolat eksponuoja savo kūrinius gimtojoje Varėnoje. Nors ten darbus eksponuoja jau brandi menininkė Abarienė, bendraklasiai su ja vis viena pasisveikina, kaip su Bakšyte...

Ar baigsis amatai, kurių ji dar nežino? Kažin. Dabar kamuojasi siekdama tobulumo kurdama miniatiūrinius gyvūnėlius. Ji mezga 2-3 cm žvėriukus, kurių galūnės juda. Kam tai? Kokia jų paskirtis? Pasirodo, čia kolekcionierių reikalas... Violeta juokiasi, kad mūsų krašte daug auksarankių, gal todėl rankų darbo daiktai tokie pigūs... O štai kuomet su mama lankė brolį Australijoje, net žagtelėjo: rankų darbo maždaug 15-20 cm dydžio meškutis - 400 dolerių...

Kad ir kaip būtų, Australija ją sužavėjo ir nustebino tik kainomis. Bet ji pati amžiaus pabaigą norėtų praleisti Dzūkijoje, Varėnoje, užsiimdama kokia individualia veikla. Bet pati lyg ir suvokia, kad kažin ar tai realu, nes pasirinko vyrą nuo Zarasų...