Dvi šviesos palytėtos paukštės

Kokį gražų, intensyvų ir turiningą gyvenimą reikia nugyventi, kad pačiame jėgų žydėjime palikus šią žemę daugybė žmonių tave prisimintų, ilgus vakarus galėtų pasakoti apie kartu praleistų akimirkų žavesį, patirtą gerumą ir neįtikėtiną laisvės pojūtį tiek buityje, tiek kūryboje. Daugelis, kuriems teko laimė pažinti a.a. Galiną ir Vytautą Germanavičius, galėtų pasakyti tą patį. Jie labai šalia, bet jų nėra. Realybės suvokimą drasko nemirštanti veidaknygė, įvedus jų pavardes kviečianti bendrauti...

Didmiesčių vaikai susiruošė į Anykščių rajoną... Šių žmonių pora, dar jiems bestudijuojant Klaipėdos fakultetuose, buvo išskirtinė. Vilniaus lenkaitė ir Kauno lietuvininkas jau tuomet gyveno kitaip šviečiantį gyvenimą. Juos itin retai buvo galima pamatyti tuometinių fakultetų studentų pamėgtame, bohemišku laisvumu garsėjusiame bare, dar vadintame „Europa“, bet jie visuomet dalyvaudavo savo dievinamo dėstytojo, globėjo Petro Bielskio organizuotose talkose remontuojant, kuriant dabar jau tokį garsų Agluonėnų klojimo teatrą. Prof. P.Bielskio skleidžiamo gėrio, gebėjimo stebėtis viskuo, kas gražu, gyvenimo ir teatro pamokose sudygę daigeliai juose užaugo galingais medžiais, kurie, šaknimis semdami gyvybės syvus iš pamatinės kultūros, lajoje jau kūrė savą giesmę. 1959 m. gimusi Galina Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose įgijo muzikos pedagogės išsilavinimą. Toje pačioje mokslo įstaigoje režisūrą baigė ir 1960-aisiais gimęs V.Germanavičius. Visuotinio draudimo ir savitumo ignoravimo laikais jis visus studijų metus išsiskyrė savo vešlia plaukų kupeta, netradicine ir konservatyvius dėstytojus šokiruojančia kasa. Nuo studijų laikų jis buvo vadinamas Vyteliu, nuo studijų laikų iki paskutinės bendravimo minutės savo posakius patvirtindavo vešlios ševeliūros krestelėjimu. Jauną porą visą gyvenimą siejo muzika ir teatras. Nežinia kas kuriam reiškė daugiau, bet abu vienodai gerai darė viską.

9-ajame dešimtmetyje Anykščiai jau žavėjo Lietuvą savo kultūriniu savitumu, ten istorijos ir kultūros ženklų apsuptyje kūrėsi savotiška savitų, laisvų kūrėjų bendruomenė. Nuo 1982 m. Anykščiuose gyveno ir dirbo kaunietis G.Kuprevičiaus ugdytinis, Klaipėdos fakultetų absolventas režisierius Arvydas Navalinskas. Kiek pamenu iš tuometinio bendravimo su originalia pora, jis buvo tas orientyras, paveikęs paskyrimų pasiprašyti į Anykščių rajoną bet kur galėjusius dirbti didmiesčių vaikus Galiną ir Vytautą Germanavičius ir Vytelio bendrakursį dabartinį anekdotininką R.Šilanską. Tuomet prof. P.Bielskis Lietuvoje buvo išpopuliarinęs klojimo teatrų kūrimo, kaip tautinių tradicijų budinimo galimybės, idėją. Abu sutuoktiniai matė galimybę ją realizuoti Anykščių rajone ir nuo 1984 m. gyveno ir dirbo Viešintose. Galina buvo Anykščių KC Viešintų skyriaus meno vadovė, jos vyras - šio skyriaus direktorius. Kurį laiką abu dirbo ir Anykščių A.Vienuolio gimnazijoje. Po trejų pažinties su rajonu metų V.Germanavičius 1987-aisiais įkūrė Viešintų klojimo teatrą, į kurį sukvietė gausų būrį įvairaus amžiaus ir profesijų viešintiškių: mokytojų, kaimo inteligentų, ūkininkų, pensininkų, jaunimo, vaikų. Visada buvo žavu stebėti, kaip jis bendrauja su savo aktoriais. Jo elgesyje buvo jaučiamas ne tik dėkingumas už tai, kad jie padeda realizuoti idėjas, bet ir pagarba tų žmonių nugyventam gyvenimui, patirtims. Jis buvo pirmojo Anykščių krašte klojimo teatrų festivalio - IV Lietuvos klojimo teatrų krivūlės, įvykusios Griežionėlių kaime, - iniciatorius ir rengėjas. Vytelis režisavo apie 15 spektaklių, nuolat pelnydavo prizines vietas, laureatų diplomus respublikiniuose ir tarptautiniuose klojimo teatrų festivaliuose. Pagal šio veiklaus režisieriaus pastatytus spektaklius - L.Didžiulienės-Žmonos „Vakaruškos“ ir A.Kazakevičienės „Kaip velnias akmenį nešė“ - buvo sukurti Lietuvos televizijos videofilmai, o A.Kazakevičienės pjesės „Senovės aidai“ viešintiškių pastatymą įrašė Lietuvos radijas. Ne viename klojimo teatro spektaklyje vaidino ir pats režisierius, jis sukūrė epizodinius vaidmenis kino filmuose „Mėnulio Lietuva“, „Vienui vieni“, televizijos seriale „Naisių vasara“.

Prisiekęs kultūros žmogus nuolat dalyvaudavo įvairiausiuose Anykščių rajono kultūrinės veiklos projektuose - buvo daugelio renginių vedėjas, statė kalėdinius spektaklius ir pats juose vaidino, subūręs artistų trupę, organizuodavo stilizuotus „plėšikų“ išpuolius siaurojo geležinkelio keleivių pramogoms. Vytelis niekada neatsisakydavo padėti seniems pažįstamiems. Pamenu, kai pradėjau dirbti Visagine, išsikėliau uždavinį pristatyti didingą Lietuvos senovę. Jis mielai talkino organizuotuose renginiuose savo iškiliu vokalu atkreipdamas žiūrovų dėmesį į svarbiausius faktus. 1994 m. V.Germanavičius buvo apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos įsteigta viena pirmųjų B.Dauguviečio premija ir auskaru, 1997-aisiais pelnė Gintaro ordiną X tarptautinėje klojimo teatrų krivūlėje Klaipėdoje. Net du kartus (2006 ir 2013 m.) jo vadovaujamas klojimo teatras pelnė Kultūros ministerijos įsteigtą prestižinę „Aukso paukštę“.

Šeimyninis tandemas dirbo ranka rankon. Vytelis sproginėjo idėjomis, buvo žaismingas lyg debesis skaidrioje dangaus žydrynėje, Galina, kaip būdinga moterims, buvo to debesies piemeniu, itin kruopščia bendrų kūrybinių idėjų įžemintoja. 1997-aisiais iš klojimo teatre vaidinusių vaikų ji subūrė folkloro kolektyvą „Žaginys“, su kuriuo pastatytus spektaklius rodė kaimuose, miesteliuose, netgi didžiųjų šalies teatrų scenose, sėkmingai pasirodydavo įvairiuose konkursuose, festivaliuose. Tuomet retas kuris galėjo pasigirti su savo teatru vaidinęs Punske (Lenkija), Europos vaikų teatrų festivalyje Suomijoje, Pasauliniame teatrų festivalyje Japonijoje. Galina 2006-aisiais yra pelniusi geriausios Utenos apskrities meno kolektyvo vadovės nominaciją, 2000-aisiais jos kolektyvą „Žaginys“ aplankė „Aukso paukštė“. Visiems kultūra besidomintiems žmonėms ji gerai žinoma ir kaip scenarijų autorė, masinių renginių organizatorė. Labai savitas, įdomus pasakų analize ir jų poveikio įžvalgomis jos magistro darbas, kurį apsigynė jau netoli savo penkiasdešimtmečio. Jos iniciatyva organizuoti keli vaidinimai Anykščių Šv.evangelisto Mato bažnyčioje, ant Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnio vykstančioje tradicinėje šventėje „Bėk bėk, žirgeli!“ Niūronyse ir kitur. 2007-aisiais ši gabi režisierė sukūrė ir pastatė istorinę misteriją pagal A.Vienuolio-Žukausko kūrybą „Vorutos runų bylės“. 2012 m., kai Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostinė, pagal jos sukurtą libretą anykštėnai meno mėgėjai ir profesionalai pastatė džiazo operą „Šventavartė“ (pagal to paties pavadinimo A.Vienuolio-Žukausko užrašytą padavimą).

Į Lietuvos istoriją V.Germanavičius pateko ne tik kaip jautrus ir kūrybingas menininkas, bet ir kaip užsispyręs irkluotojas, pasiekęs Lietuvos rekordą. Su žinomu diplomatu Vytautu Žaliu ir Audroniu Skursvydu iš Vilniaus klajūnų klubo 1999 m. jis kanoja „Ragainė II“ perplaukė Baltijos jūrą. Išplaukę iš Palangos, per 12 parų jie nusiyrė apie 420 kilometrų ir per Gotlando salas pasiekė Kalmarą (Švedija). Lietuvos rekordų knygoje ši kelionė įrašyta kaip tolimiausia kelionė kanoja. Vytelis mielai dalijosi prisiminimais su kelionių mėgėjais. Pasakodamas to žygio prisiminimus jis juos kaskart išgyvendavo iš naujo.

Germanavičiai 2001 m. tapo pirmaisiais Anykščių rajono savivaldybės įsteigtos T.Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatais. Įdomus jų santykis su kaimo buitimi. Jie lyg žaisdami išgyveno buitį, bet kartu tai vyko kažkaip labai nuosekliai: sakytum negalėdami jos pakeisti tiesiog keitė požiūrį į problemą... kažkaip atsietai nuo kaimo negatyvo, bet su visa kaimo šviesa. Ypatinga poros žaismė ir gyvenimo džiugesys net pilkoje kasdienybės buityje šviečia iš J.Lapinskaitės sukurto pusvalandinio filmo apie juos „Kūrybos metas“. 2003 m. Palūšėje kartu su šia kūrybinga pora įgyvendinome projektą „Teatras gamtoje“. Režisieriai dirbo kaip ekspertai: „Žaginys“ demonstravo savo spektaklį šalia akmens amžiaus ekspozicijos, jie atrinko kolektyvus pasirodymams, o vėliau Galina ir Vytelis kartu su visais statė baigiamąjį spektaklį Lūšių ežero pakrantėje. Projektu norėjau pasiekti, kad rajonų teatrai pajustų, kaip seniau buvo išnaudojami landšafto pranašumai (amfiteatrai), gamtinės medžiagos - scenografijai kurti. Projekto metu vyko ir seminaras, kuriame etnokosmologas J.Vaiškūnas savo paskaitoje sakė, kad kultūros darbuotojas gali laikyti save žyniu, nes sukuria tai, ko nebuvo. Ten pat pranešimą skaitęs prof. P.Bielskis sakė, kad teatras pradėjo formuotis žynių ritualinėje veikloje ir iki šių dienų yra išlaikęs daugybę tų ritualų elementų. Garbus profesorius minėjo, kad net tokie režisieriai kaip R.Tuminas pradų ieško mažuose rajonų teatruose, kur viskas išjaučiama gryniau, visi yra arčiau gamtos ritmų. Manau, kad tokiais žyniais ir buvo ši unikali pora, kuriai visi žmonės buvo žmonės su pagarbos reikalaujančiu savo pasauliu, kuriems vertybės buvo ne postai, o galimybė save realizuoti ir kartu pasiūlyti mums naujus gyvenimo problemų sprendimų būdus.

Anykštėnai moka prisiminti amžininkus. Jau ketvirti metai jų nėra. Paskutinis jų didelis darbas - „Šventavartė“. Šis pavadinimas - lyg vartai, kuriuos jie jau perėjo... Mirtis juos pasiėmė Tarptautinės teatro dienos išvakarėse... Jau pasigirsta nuomonių, kad kiekviena karta turėjo savo indigo vaikus, kurie ruošė pasaulį pertvarkoms. Kartais imi ir pagalvoji, kad kūrybingiausiems mūsų - X - kartos indigo vaikams, kokie veikiausiai jie ir buvo, puoselėjantiems tas vertybes, kurių mums dar teks išmokti, lemta buvo anksti pasitraukti, idant jie, savo humanistinių nuostatų vedami, neatitoltų nuo lėčiau tų vertybių besimokančios žmonijos... Jų mirtis - kaip sustabdytas filmo kadras: gyveno iki paskutinės minutės, Vytelis sustingo su skaitoma knyga rankose... Smalkės sustabdė jų smegenims taip reikalingų medžiagų tiekimą... Kartu per gyvenimą, kartu pro Šventus vartus... Amžinajam poilsiui jie atgulė Viešintų kapinėse (čia jau ilsėjosi ir jų vos gimusi pirmagimė dukrytė). Sūnus, inžinierius, Eurovizijos atrankų dalyvis Daumantas, gimęs 1985 m., į tėvų laidotuves atvyko iš Olandijos. Ir nebeišvyko... Po keleto mėnesių atgulė šalia tėvų... Egzistenciškai baisu...

Mums, daug metų pažinojusiems Galiną ir Vytautą Germanavičius, belieka tik nusilenkti Anykščių A.Vienuolio progimnazijos bendruomenei, pernai gegužės 8 d. inicijavusiai jų atminimo pagerbimo šventę „Dvi paukštės“.

Pernykštėje atminimo šventėje į šalia Anykščių kultūros centro esančius medžius įkelti inkilai. Gegužės 13 d. čia buvo atidengtas klaipėdiškio K.Pūdymo sukurtas paminklas - suolelis Germanavičiams. Žydės jų taip mylėtos obelys, inkiluose gyvens paukščiai... Galinos ir Vytauto parkelyje visus pasitiks suolelis jų gerumo dvasiai pailsėti ir apgobti besiblaškančius mus...

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“