Šiais laikais, kalbant apie lietuvių literatūrą, yra itin populiaru dūsauti, kad didžiausios bėdos - kritikos bare, kad šio luomo žmonių šalyje jau nebeliko, o esantieji - seniai atsižegnojo savo priedermių ir susirado sau finansiškai bei dvasiškai labiau atsiperkančios veiklos.
Gal šiuose žodžiuose tiesos grūdo ir esama, tačiau turime ir labai ryškių išimčių, griaunančių tokią teoriją. Bent jau vieną - pirmąją šių metų dieną septyniasdešimtmetį atšventusį literatūrologą, eseistą bei kritiką, Vilniaus pedagoginio universiteto docentą, ilgametį lituanistikos fakulteto dekaną Petrą BRAŽĖNĄ, nepaliaujantį stebinti Lietuvos kultūros visuomenės savo aktyvumu bei produktyvumu.
Prisipažinsiu, ne itin gražiai pamaniau, paėmęs į rankas ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą veik penkių šimtų puslapių jo mokslinių studijų, straipsnių bei recenzijų rinkinį “Amžininkai ir bendraamžiai”. O ką gi daugiau manyti apie tokią neapibrėžtą mokslinių-kritinių tekstų gausą, sutilpusią po vienais viršeliais ir dar taip abstrakčiai bei atgrasiai pavadintą? Matyt, išvalė žmogus per ilgą gyvenimą prisikaupusius rašomojo stalo bei virtualiųjų laikmenų stalčius, sudėjo į krūvą ir išleido kažką panašaus į lietuvių literatūros kritikos Kvedlinburgo analus. Juk kas jau kas, o nuo 1971 metų lietuvių literatūros (ypač prozos) tendencijas akylai stebintis ir literatūrinėje spaudoje lietuvių romanų ir apysakų knygų recenzijas skelbiantis P.Bražėnas tikrai turi tokią galimybę. Juk visi žinome, kad jis - daugiau nei dviejų šimtų mokslinių straipsnių, recenzijų bei esė autorius, aktyviai domėjęsis J.Apučio, J.Avyžiaus, V.Bubnio, R.Kašausko, M.Sluckio kūryba, studijoje “Žmogus aštuntojo dešimtmečio romane” pateikęs savą meninės žmogaus koncepcijos interpretaciją, jos pagrindu ieškojęs estetinių kriterijų, kuriais galima būtų remtis vertinant konkrečius prozos kūrinius. Ką gi jam reikštų iš iki šiol nepublikuotų savo gyvenimo veikalų nuotrupų sumontuoti koliažą?
Beje, tokius mano įtarimus patvirtino taip pat ir knygoje publikuojamų tekstų datos, įvairuojančios nuo 1989-ųjų iki 2010-ųjų. Tačiau pavarčius, o ir atidžiau paskaičius šį rinkinį, įtarimus teko atsiimti. Ne tik todėl, kad knygos branduolį sudaro būtent pastaraisiais metais rašyti tekstai - todėl, kad tai nuosekliai apgalvota, gražiai sustyguota ir tvarkingai sudėliota knyga, kurios pirmąją dalį sudaro P.Bražėno dvi studijos apie Ramūno Klimo romaną “Maskvos laikas” bei Alfonso Maldonio poeziją, antrąją - recenzijos apie Ričardo Gavelio, Birutės Jonuškaitės, Danieliaus Mušinsko, Algimanto Zurbos, Grigorijaus Kanovičiaus ir kitų, XX a. pabaigoje - XXI a. pradžios lietuvių rašytojų kūrinius, trečioji dalis skirta kritikos kritikai, o ketvirtoji (paskutinė) sudaryta iš viešų pasisakymų ne tik kultūros, bet ir pilietinėmis temomis.
Neabejoju, kad ši amžininkų bei bendraamžių kūrybai skirta knyga nebus skaitoma vien tų amžininkų ir bendraamžių, apie kuriuos rašoma - lengva pranašauti, kad šis įžvalgus ir patogus naudoti (akademine prasme) veikalas ateityje taps parankine lietuvių filologijos studentų, rašančių kursinius darbus, lektūra, maitinsiančia ateities mąstytojų darbus solidžiomis citatomis. Kad ir šia, kuria P.Bražėnas apibrėžia nedėkingą kritiko amatą: “Kritiką retai tesušildo mintis, kad bus kažką esmingo pasakęs, bet nuolat dilgina jausmas, kad daug kas taip ir liks nepasakyta. Daug dėmesio vertų, net pastabomis išmargintų knygų, apie kurias rengeisi ištarti viešą žodį, labai dažnai taip ir lieka - ant stalo ir... ant sąžinės”.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"
