Didžioji mažoji Monika

Monikos Bičiūnienės (1910-2009) šimtmečiui skirta paroda Vilniaus mokytojų namuose (Vaikų ir jaunimo meno galerijoje) prasidėjo teatrališkai. Tapytojos kambarėlį imituojančioje erdvėje - senovine nerta staltiese užtiestas stalas, padėklas su raudonšoniais obuoliais, margaspalvis ąsotis su pirmosiomis pavasario gėlėmis.

O prie to stalo - svarbiausi jubiliejinės parodos kaltininkai: sūnus Rimantas Bičiūnas, vaikaitė Monika Bičiūnaitė ir buvusi marti Jūratė Stauskaitė. Šeimos pastangomis surengta ne tik paroda, bet ir išleistas nedidelis tapybos bei piešinių katalogėlis.

Makropulo receptas

M.Bičiūnienė iki 100 metų neišgyveno vos kelių mėnesių. Jei kas paklaustų, kur tokio ilgaamžiškumo paslaptis, ją pažinojusieji atsakytų: mokėjimas džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka ir tą džiaugsmą dosniai dalinti kitiems. Žinoma, per savo nepakartojamus paveikslus, kur sudėtos įstabiausios pasaulio spalvos, visi jos matyti žiedai, paukšteliai, gyvūnėliai, atspindėti visi metų laikai kaime, visų laikų darbai ir šventės. Kai pasidairai po jos tapytas kaimo gryčiutes, kur šeimynos susirinkusios į ilgas žiemos vakarones, margučių dažyti prieš Velykas ar tiesiog po sunkių dienos darbų prieš vakarienę, suvoki, kokią didelę įtaką savamokslė bus padariusi dailininkui profesionalui Audriui Puipai.

Tik pastarasis iš žmonių girdėtus pasakojimus įkomponuodavo čia pat akvarelėse, o Monika yra palikusi nemažą pluoštą autobiografinių prisiminimų ir pačios sukurtų pasakų. Ačiū užrašiusiems, kad rūpestingai išsaugojo menininkės gimtosios rokiškėnų tarmės ypatumus, kalbėsenos stilių, mąstymo savitumą.

Mažučiukė (vienoje nuotraukoje - iki pečių neaukšto ūgio monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui), sėdėdama krėsle nesiekdavo kojomis grindų. Pradėjusi tapyti jau būdama per penkiasdešimt, nutapė ir pripaišė tiek, kad į storiausią albumą nesudėtum - per 2000 kūrinių! Galima būtų leisti atskirus tomus pagal žanrus: natiurmortus, portretus, peizažus, kaimo vaizdus, urbanistiką, žanrinius paveikslus, gyvūnėlių atvaizdus - gali vardinti be galo.

Kaip ugnies vengė juodųjų, “negražiųjų” gyvenimo pusių. Tikino niekada netapysianti “lupatom užkištais langais pijoko laužo”. Jos paveiksluose kaimo nameliai iščiustyti - su tapytomis langinėmis, dailiomis užuolaidėlėmis, gėlių vazonėliais ant palangių. Pynučių tvorelės apsivijusios žydinčiomis girliandomis, o kaimo žmonės išsičiustiję lyg į atlaidus. Ypač moterys - gėlėmis išdabintos skrybėlaitės, miniatiūriškaiv ištapyti papuošalai, o drabužių “fasonai” - lyg iš madų žurnalo. Net biblinio Abraomo nekyla ranka nutapyti nuogo - aprengia trinyčiais.

Sūnus, dailininkas profesionalas, nepaliaudavo stebėtis įgimta mamos spalvine klausa. “Kai tapau, viską jaučiu - kur kas dėt, kokia spalva. Aš ir pasikalbu su tuo paveikslu. Tarytum visą pasaulį tada matau, visą jo grožį. Tokios geros mintys gulas. Visas bėdas užmirštu, viską”. Tą gerąją energiją sukaupę paveikslai atiduoda ją lankytojams.

Dabar jau to nebėr...

Per ilgą M.Bičiūnienės gyvenimą praūžė du pasauliniai karai, matė užgimstant dvi nepriklausomas Lietuvas. Gimė ir augo Baublių kaime (Rokiškio apskritis) dūminėje pirkioje su mažulyčiais “keturių šybų” langeliais. Verdant dūmai eidavo per užstumiamą stogo skylę. Ant kaimiškos krosnies miegodavo senelis, visų galų meistras. Ir baldus padirbdavęs, ir krepšius nupindavęs. Iš skalų - karvėms pašarą nešti, iš vytelių - bulbėms, uogoms, sėtuves. Dar mokėjo bačkutes, rėčkas, irklus, šaukštus, klumpes... Mama pati avis kirpdavo, pati vilnas verpdavo. Paskui ausdavo milą sermėgoms, sijonams. Jei ataudžia ant linų - čerkasas kailinių viršui apmušti, burkoms, paltams. Avėdavo klumpes - padas medinis, viršus iš odos. Vasarai geriausia - liepų karnų vyžos, kurias pinti mokėjęs tėvelis.

Ir Monika išmokusi plonai plonai verpti, megzti. Kai jau paūgėjusi užsidirbdavo pas ūkininkus, leisdavo sau ir pirktiniais pasipuošti. Markizetai, muslinai, blizgantys šilkai - ko tik Lietuvos laikais nebūdavę. “Suknios iki žemės, kliošai bent iš kelių metrų, skrybėlaitės ant šono. Dideli bryliai madoj, dirbtinėm rožėm puošti...”

Prisiminimuose M.Bičiūnienė tokia pat dėmesinga detalėms kaip ir tapyboje. Iš to neišsenkančio aruodo pilnomis rieškučiomis galės semti visi, kas atsigręš į XX a. pradžios kaimą. Kaip atrodė gryčia, tvartai, daržinės, klojimai, ką šeimyna valgė ir gėrė (net gaiviųjų gėrimų, alaus, duonos, kukulių receptai), kaip švęsdavo šventes, kokių papročių laikydavosi.

Tapytojos jau nebėra, bet prisiminimai dar ne visi išleisti. Anūkė M.Bičiūnaitė, itin daug laiko praleidusi šalia silpstančios močiutės, yra užrašiusi dar pluoštą jos pasakojimų. Šviesesnėmis valandomis net flomasterį jai įbrukdavo. Iš pradžių gindavosi, bet trauka tokiam įprastam, beveik pusę šimtmečio lydėjusiam užsiėmimui darydavo savo ir ji įnikdavo piešti. Vaikiškai naivūs siužetai, bet įgudusi meistro ranka. Visi tie maži šedevriukai, eksponuojami Mokytojų namų languose - vitrinose, kviečia nepraeiti pro M.Bičiūnienės šimtmečiui skirtą parodą, kuri veiks iki birželio 30 d.