63 metų J.Daniliauskas netapo jau kelias savaites, daugiau dirbasi ūkio darbus. „Matot, žemės esu parsivežęs, veją noriu išlyginti, kad būtų lengviau stumdyti žoliapjovę, - rodo šeimininkas, sodybą įsigijęs 2000 metais, parodžius vienam kaimynui. - Jau kelerius metus čia ir gyvenu - kai pasistačiau namą su patogumais, o antrame aukšte įsirengiau kūrybines dirbtuves. Čia tikra sielos atgaiva. Jau nebedirbu pedagoginio darbo, prieš metus išėjau. Bet vis tiek važiuoju į Vilnių su reikalais: ten galerijos, ten likusi kita dirbtuvė“.

Aistringo žvejo kiemo pašonėje sruvena Merkys, stūkso pirtelė (nuo jos kadaise ir pradėjo kurdintis), tarsi laukdama, kada bus užkuriama ne tik per Jonines. Prieš kelerius metus čia negailestingai plaikstėsi ugnies liežuviai, tačiau gaisro tarsi nebūta, viskas prikelta naujam gyvenimui. Ar sutuoktiniai jau drąsiai kuria židinį? „Kuriu, ir drąsiai, nes žinau, kad priešgaisrinė izoliacija padaryta gera - įrengtos visos sistemos. Nors vieną kartą buvo nemalonus atvejis. Iš žvejybos grįždamas namo, matau, telefone įsijungė signalas: gaisras namuose. Pasirodo, žmona neatitraukė židinio sklendės ir prirūko dūmų. Tai gerai, kad buvau netoliese - sužinojau būdamas beveik kieme“, - pasakoja kartą jau nudegęs dailininkas.

Prisiminimai apie gaisrą jau nublanko, nebent jį primena tik aprūkusios liaudies skulptūrėlės. Dailininkas sako nė minties neturėjęs parduoti sodybą ir grįžti gyventi į miestą. „Mieste gyvenau nuo penktos klasės. Gimiau kaime, tad norisi prisiliesti prie žemės. Kita vertus, mano specialybės žmogui labai reikia fizinio darbo. Negaliu visą laiką tapyti, aš toks žmogus, kad man reikia ir pajudėti. Per daug nesikratau fizinių darbų ir jų neskirstau. Jeigu vaikas auga kaime, tai išmoksta viską, net medžius skiepyti“, - patikina naujasis dzūkas.

Kodėl J.Daniliauskas sodybą nusižiūrėjo Varėnos rajone, nors pats yra kilęs iš Šakių apylinkių - gimė Lekėčiuose? „Taip sutapo, ir atstumas geras, ir kaip žvejui Merkys per kiemą teka. Aš nesiskundžiu, ypač vasarą. Kai pabuvęs sodyboje važiuoji į Vilnių, o jeigu dar karšta ir aplinkui dega durpynai, tai iš karto pajunti smarvę. Nors Vilniuje mano kūrybos dirbtuvėse stovi molbertas, jos daugiau kaip paveikslų sandėlis, nes viską dabar kuriu sodyboje. Neblogai paveikslai tapyti rudenį ir žiemą, kai apmažėja darbų - baigiasi žolės šienavimas, tvorų tvėrimas, lapų grėbimas, - sako dailininkas ir priduria, kad kartais samdosi pagalbininką, tik gerai dirbantį sunkiai randa: - Man atrodo, kai kurie mitai griūva. Kad dzūkai labai nuoširdūs, vaišingi ir taip toliau. Dabar žmonių santykiai apgedę, ypač kai reikia rasti darbininką. Duok dvidešimt litų, ir iš karto pabėga, vos pradėjęs kasti kokį griovelį. Bet yra bendruomenė, kuria skųstis negaliu, ir pats jos veikloje dalyvauju“.

Sutuoktiniai džiaugiasi, kad sodyba tarsi kaimo gale - labai arti nėra kaimynų. Nes kai troba stūkso prie trobos, nelabai patogu. Ar žmona, kurią Jonas vadina didžiąja savo kūrybos kritike, pritarė sodybos įsigijimui? „Iš pradžių sakė, tėvai, kam reikia, dar turime sodą. Bet aš įkalbinėjau greičiau atsikratyti to sodo. 2000 metais nusipirkome sodybą, tačiau pirmaisiais metais beveik nieko nedarėme, nieko nei statėme, nei ką. Paskui naikinome krūmynus ir aptvarkėme aplinką: kokius du vienračius butelių palaidojome surinkę aplinkui. Pradėję nuo tvarkos, paskui pasistatėme ir pirtelę, kaip aš vadinu, pirtnamį. Jame galima apsistoti ir maža virtuvėlė yra. Džiaugiuosi, kad sodybos didelis plotas ir esame šiek tiek toliau nuo kaimo - vis tiek tokia atgaivos salelė“, - sako kūrėjas.

Dailininko dirbtuvėje guli nemažai nebaigtų tapybos darbų. „Būna, išvažiuoji į kokį plenerą, susirandi jaukų kampelį ir tapai, - aiškina. - Bet šiaip grįždamas iš tų plenerų parsiveži ir darbus, paprastai juos čia užbaigi. Nes jau esi pripratęs prie savo vietos ir savo apšvietimo. Ir dabar mano principas panašus: kokį eskizą pasidarau ir nesitampau jokios etiudų dėžės į gamtą, nes vis tiek paskui grįžtu baigti į dirbtuves. Čia apgalvoji plastiką, kai ko atsikratai, kai ką pridedi, išfantazuoji...“

Buities tematikos kompozicijų ir portretų pritapęs dailininkas nelinkęs Dievo varyti į medį - skųstis. „Kai prasidėjo nepriklausomybė, menininkams buvo labai sunku, nes meno iš tikrųjų nelabai kam reikėjo. Žinau ne vieną menininką, kuris ir mašinas varė, ir visaip kitaip bandė verstis. Man pavyko, nes organizuodavau asmenines parodas. Tuo metu buvau išėjęs iš Dailės instituto, bet mane atrado šveicarų galerija. Man tas išėjimas, tapus laisvu menininku, net ir sunkmečiu išėjo į naudą, nes galėjau daugiau atsidėti tapybai. Ir kokius septynerius metus buvau laisvas menininkas“, - pasakoja vėliau dėstytojavęs dailininkas.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“