respublika.lt

Černobylio siaubas: pamiršt ar prisimint?

(0)
Publikuota: 2016 balandžio 29 09:48:22, Danutė ŠEPETYTĖ, zinios@vakarozinios.lt
×
nuotr. 2 nuotr.
Eglė Špokaitė. Stasio Žumbio nuotr.

Galimas daiktas, šį šeštadienį Panevėžys taps ta vieta, kur nuskambės patys svarbiausi būties žodžiai. „Nežinau, apie ką pasakoti... Apie mirtį ar apie meilę? O gal tai tas pats?..“ - klaus aktorė Eglė Špokaitė Juozo Miltinio teatro scenoje. Tarp žiūrovų žada būti ir 2015 metų Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič - monospektaklį pagal jos knygą „Černobylio malda“ pastatė režisierius Linas Zaikauskas.

 

Balandžio 26-ąją suėjo trys dešimtys, kai įvyko atominė katastrofa. Aktorė E.Špokaitė sako, kad ji irgi yra Černobylio vaikas, nors gimė praėjus pusmečiui po avarijos, - šiandien jai trisdešimt. Ir ji turi ką pasakyti. Černobylio avarija ir jos padariniai yra tokie siaubingi, kad kyla abejonė, kas geriau: pamiršt ar prisimint, retoriškai klausia Nobelio premijos laureatė savo knygoje. E.Špokaitė nedvejoja: atsiminti, kalbėti, ieškoti atsakymų į klausimus, daryti išvadas ir eiti pirmyn.

Apie knygą

„Deja, kol kas sėkmingai kartojamos tos pačios klaidos, - sako E.Špokaitė, - turiu galvoje Lietuvos kaimynystėje statomą Astravo atominę elektrinę. Keista, kad žmonija, patyrusi tokias skaudžias pamokas, tokias baisias katastrofas, vis tiek daro tą patį... Perskaičiusi S.Aleksijevič knygą „Černobylio malda“ buvau šokiruota savo pačios nežinojimo, paskui sumečiau, kad tai yra slėpimo ir tylėjimo politikos rezultatas. Sakysim, gana daug esama tiek literatūros, tiek filmų apie holokaustą, karą ir taip toliau, o apie šią XX amžiaus katastrofą - beveik nieko, tarsi ji būtų vien nakties miegą sudrumstęs košmaras. Net neįsivaizdavau, kad gali būti tokių moterų, kurių gyvenimams nelabai ir tinka gyvenimo apibrėžimas, - nežinau, kaip jį reiktų įvardint, egzistavimu keistu gal... Vienos jų istoriją aš ir pasakoju spektaklyje, - o tokių suluošintų gyvenimų juk tūkstančiai. Vaikinas, gesinęs Černobylio gaisrą, prisimena, kaip paskui merginos šalinosi jo, tėvai pasakoja, kaip jų vaikai suoluose sėdėjo po vieną, - niekas nenorėjo (bijojo) sėdėti su jais... Kas kaltas dėl jų likimo tragizmo: atsitiktinumas, aplinka, valstybė?..

Apie vaidmenį

Pusantros valandos aš kalbu žuvusio ugniagesio žmonos žodžiais, bandydama perduoti žiūrovui ir jos išgyvenimus: kaip dvi savaites ji, būdama nėščia, slaugė vyrą ligoninėje, nesitraukdama nuo jo iki pat mirties. Kai perskaitai pirmą kartą, atrodo, kad tai pasakojimas apie meilę, bet iš tikrųjų kuo daugiau gilinies, tuo daugiau kyla klausimų, kas apskritai yra meilė, kas yra stipriau, baisiau - mirtis ar meilė, nes meilė gali pridaryt ir baisių dalykų. Labai paveiki istorija, labai paveikus tekstas. Vis dar neturiu atsakymo: ar iš tikrųjų meilė buvo tapusi moters gyvastimi. O gal moteris buvo tapusi vaikščiojančia meilės idėja, gal net ėmusia jaukti jos sąmonę... Nežinau. Tik jeigu vienu metu kas manęs būtų paklausęs, kas yra meilė, ko gero, būčiau atsakiusi - Liudmila Ignatenko yra meilė (tokia mano herojės pavardė). Galvoju: jeigu ji sėdėtų salėje, kai aš būsiu scenoje, kažin ką pasakytų.

Apie žiūrovą

Tai pirmas mano monospektaklis, scenoje nieko panašaus nesu išgyvenusi. Visad šito žanro kiek prisibijojau, nes lieki vienas su žiūrovu. Žiūrovų man labai reikia, aš priklausau nuo jų. Jie yra tavo partneris, tik jis nuo scenos partnerio skiriasi tuo, kad jeigu kas, nepadės kaip profesionalus kolega išplaukt, - arba tu publiką paimi, arba nepaimi, ir viskas. Nepriversi klausyti, jei žmogui neįdomu; jei jis nori išeiti, jis išeis. Jauti, ar žiūrovai kvėpuoja vienu ritmu su tavim, ar yra išsiblaškę; gera pajusti, kad klauso, kad jiems įdomu. Kita vertus, nors, atrodo, nieko nedarai, stovi prie mikrofono ir šneki, pati istorija yra tokia nelengva papasakot ir reikalauja daug jėgų, tiek fizinių, tiek psichinių... Kai gauni kokios nors pjesės tekstą, įsivaizduoji, kad visa, kas jo turinin sudėta, yra tikra, bet nebūtinai - gali būti tepasiremta kai kuriomis patirtimis, dažniausiai utriruota, paryškinta kai kas, o čia - žodis žodin įrašytas moters pasakojimas, autentiška istorija. Tiek po pirmo, tiek po antro pasirodymo pajutau, kaip virpa rankos. Matyt, dėl to, kad neturi nieko daugiau, tik tuos žmones, ir labai nori, kad jie būtų su tavimi.

Apie pasirinkimą


Po pirmųjų repeticijų neįsivaizduodama, iš kur stiprybės semtis, klausiau režisierių L.Zaikauską, ar nesu per jauna šitam vaidmeniui, ir jisai pasakė: ne, tragedijos metu moteriai buvo 23-eji. Paskui tas netikrumas dingo, radosi visuma. Grįžo pasitikėjimas, kad galiu papasakoti šią istoriją, aktorės patirties, šiaip ar taip, juk turiu. Studijuodami aktorystę Gintaro Varno kurse jau antrais metais pradėjom vaidinti Kauno dramos teatre; tada man buvo devyniolika. Su režisieriumi L.Zaikausku - pirmas darbas. J.Miltinio teatre dar vaidinu Dainiaus Kazlausko spektaklyje „Laisvi drugeliai“ (E.Špokaitė vaidino TV seriale „Gyvenimo receptai“, „No theatre“, Kauno dramos teatre - red. past.). Buvęs teatro vadovas bandė prisikviesti į trupę, tačiau atsisakiau, nes gyvenu Vilniuje, kraustytis į kitą miestą neketinu ir apskritai nepalaikau dabar vyraujančios etatinės sistemos. Žinoma, dėl vaidmens galiu kitur nuvykti, jei man įdomu, galiu ir Švėkšnos miestelyje vaidinti, bet turi būti dėl ko. Monospektaklį „Černobylio malda“ režisierius pasiūlė tuo metu, kai dirbau padavėja. Iki tol turėjau gana aktyvų kūrybinį etapą, ir teatre, ir kine, ir televizijoje, ir man atrodė, kad pagaliau būsiu pastebėta ir darbų nepritrūksiu. Tačiau etapas pasibaigė ir stojo visiška tyla. Padavėja įsidarbinau, viena vertus, dėl to, kad reikėjo išgyvent, kita vertus, turėjau planą nuvykusi į JAV palankyt kino vaidybos kursus, - mano kelionei reikėjo pinigų. Dirbau naktiniame klube, restorane - per tris vietas vienu metu, ir būdavo momentų, kai netverdavau savy, ypač tada, kai tekdavo nešiot turtingiems žmonėms šampaną, kainuojantį šimtus eurų... Arba, būdavo, ateina žinomas režisierius papietauti, taip norėtum su juo filmavimo aikštelėje susitikti, deja, tik neši jam pietus...

Bet, manau, kartais yra geriau priimti pauzę, nors ir kaip sunku tai būtų, nevaidinti banalybių, nesąmonių ir vieną kartą padaryti, kas tau yra įdomu ir kur turi ką pasakyti. Manau, pirmiausia pats sau turi kelti reikalavimus, nes jų neturėdamas nepajusi, kaip tavimi pasinaudos kiti ir tavyje ne tik nebus progreso, bet imsi leistis žemyn. Vis tiek teatras yra meno rūšis, ir jei žiūri į save kaip į kūrėją, o ne atlikėją, kuriai pakiša tekstą ir padiktuoja mizanscenas, tada turi kelti reikalavimus sau ir kitiems, o jei jau išsikėlei, nebenusileisk. Vis dar nežinau vienatinio atsakymo, kam teatras apskritai reikalingas, bet šiandien man atrodo, kad teatras - nuostabi vieta žmogaus tobulėjimui. Visapusiškam. Kai kažkiek paaugi savyje, judi į priekį ir gali daugiau nuveikt. Žinoma, galima į viską žiūrėti kuo paprasčiau, neanalizuoti, neklausti, nestebėti, negalvoti, neieškoti ir tiesiog plaukti paviršium. Kartais aš net norėčiau taip, bet nepavyksta, matyt, man tiesiog neduota taip žiūrėt...“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s