Beprotiškiausias vasaros festivalis

Ką tik praūžęs Kristupo vasaros festivalis ne pirmą kartą veržiasi į kitokias muzikinių patyrimų erdves, matuojasi naujas formas, transformuojasi, eksperimentuoja, keičiasi.

Šešioliktą kartą išsiskleidęs jo žiedas, atrodytų, visiškai nebepanašus į tuos, kurie puošdavo vasarojančios sostinės muzikinį veidą prieš keletą metų: kadaise beveik išimtinai akademinę muziką puoselėjusiame renginyje dabar jau girdėjosi daug džiazo, folko, dainuojamosios poezijos ir net popmuzikos.

Festivalis keičiasi? Išoriškai - taip, tačiau konceptualiuoju lygmeniu Kristupo vasaros festivalis griežtai laikosi savo pamatinių principų. Ši muzikos šventė niekada nebuvo skirta profesoriams. Didžiulis (penkiasdešimties koncertų) muzikinis vėrinys kasmet sukuriamas taip, kad jame atrastų patraukliausių karoliukų žmonės, kurie tiesiog myli muziką, neskirstydami jos į aukštą ir žemą, elitinę ir pramoginę.

Pavyzdžiui, kokiai kategorijai galima būtų priskirti latvių violončelininkų trio “Melo M”? Tobulas instrumentų valdymas, puikus ansamblio pajautimas ir žėrinčios biografijos, išmargintos pergalių tarptautiniuose konkursuose, liudijo, jog jie yra tikri akademinės muzikos meistrai, tačiau jų repertuarą sudaro populiariausios roko bei liaudies melodijos, kurioms nutilus publika šaukė reikalavimus “pakartoti” ir “bravo”. Tokį pat efektą sukėlęs “Portico” kvartetas iš Didžiosios Britanijos instrumentine sudėtimi (saksofonas, hangai, būgnai, kontrabosas) panašus į džiazo ansamblį, tačiau muzikinė raiška pagrįsta minimalizmo ir elektroninės kūrybos estetika. Austrų vokalinis vyrų kolektyvas “Voices Unlimited” pusę koncerto demonstravo nepaprastai harmoningą bei meistrišką klasikinį giedojimą, o vėliau pratrūko energingais šlageriais. Tas žanrinės takoskyros ignoravimas, nežinojimas, kokiai sričiai ar stiliui priskirti vienokį ar kitokį festivalio reiškinį, kaip niekuomet aiškiai pabrėžė muzikos, o ne jos kategorizavimo, pirmenybę.

Sakralinės muzikos valandų, Šv.Kristoforo kamerinio orkestro (vad. Donatas Katkus), pianistų arba fortepijoninių trio koncertuose tam tikros “etiketės” būta: klausytojas buvo kviečiamas juose patirti labai aiškiai apibrėžtą, klasikinę muziką. Nors žanras griežtas, skleidėsi liberali ir laisvamanė vasariško atsipalaidavimo dvasia. Vargonininkai, tarp kurių greta lietuvių žvaigždžių Leopoldo Digrio, Renatos Marcinkutės ir Irenos Budrytės šiais metais puikavosi tokie garsūs Europos vardai kaip Julianas Gembalskis, Samuelis Kumeris (Samuel Kummer), Faustas Kaporalis (Fausto Caporali), Volframas Sirė (Wolfram Syre), Sandoras Kadaras (Sandor Kadar) ir Pavelas Kohutas (Pavel Kohout), kvietė publiką pateikti temų spontaniškoms improvizacijoms, muzikavo drauge su operos solistais, kerėdami žymiomis melodijomis. Kameriniai ansambliai - lenkų “Multicamerata” su Voiceku Valežeku (Woiciech Waleczeku), lietuvių “Kaskados”, islandų Reykholto fortepijoninis trio - greta stambių, solidžių opusų įpindavo klasikos popsu vadinamus, labai žinomus kūrinėlius.  O Šv.Kristoforo kamerinis orkestras žėrė vieną staigmeną po kitos: pradėjo festivalį drauge su G.Ramanausko vadovaujamu “Polifonijos” choru, atlikdamas Karlo Jenkinso “Requiem”, pagardintą roko spalvomis ir japonų folkloro atbalsiais, po savaitės surengė romantišką vėlyvą serenadų koncertą, o kitą gražų liepos vakarą ilgai šokdino vilniečius valsų sūkury... Visos tos programos - tarytum nuspėjamai akademiškos, tačiau jose visuomet išliko niša nuotykiui, jos neskambėjo taip, lyg būtų akademiškos, tai buvo įtaigūs pašnekesiai su klausytoju, kuriuose aukštas meistriškumo lygis pasirodė esąs puikiai suderinamas su patrauklumu.

Šių metų festivalyje džiazo taip pat netrūko: greta jau minėto didelį furorą sukėlusio “Portico” kvarteto galima buvo išgirsti daugybę įdomių lietuviškų projektų. Evelina Sašenko ir Dima Golovanovas su grupe atidavė duoklę F.Šopenui parengdami originalių aranžuočių programą “Chopin Jazz Inn”, Rūta Ščiogolevaitė dainavo rinktines ankstyvosios amerikiečių estrados melodijas, tapusias džiazo standartais, Andrejaus Polevikovo bei Kristinos Žaldokaitės kvartetas žavėjo Elos Ficerald (Ellos Fitzerald) repertuaro perliukais, violončelininkas Vytenis Pocius su Pauliaus Zdanavičiaus trio interpretavo Klodo Boulingo (Claude Boulling) siuitą violončelei ir džiazo trio... Tačiau gardžiausiu kąsniu, geidžiamiausiu ir labiausiai pranokusiu lūkesčius momentu tapo programa “Nostalgiškoji bossa nova”. Mokytojų namų kiemelyje ji skambėjo atliekama Giedrės Kilčiauskienės bei Andrejaus Polevikovo ansamblio su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru (aranžuotės - Sergejaus Sopelevo), Šešuolėlių dvare - be orkestro.

Margą Kristupo vasaros festivalio kraštovaizdį dar labiau paspalvino fado, šį kartą nuskambėjęs vyriškoje Heldero Mutinjo (Heldero Moutinho) muzikoje (beje, spalio 28 dieną numatomas festivalio post scriptum, išgirsime jau puikiai pažįstamą lietuviams Joaną Amendoeirą), Tomo Leiburo orkestro pasirodymas, suviliojęs daug žmonių, pasiilgusių dainos apie “Pasakų miestą” bei kitų nemirtingų melodijų, Vytauto Sriubikio, Mindaugo Bačkaus bei Vyčio Šakūro aljansas, prabilęs banginio balsu, interpretuodamas Džordžo Krumbo (George Crumbo) “Vox Balaenae”, Rūtos Vitkauskaitės, Olgos Konošenko bei Šv.Kristoforo pučiamųjų kvinteto choreografinė muzikos interpretacija “Linija”, vokaliniai “Paris 6”, Tiffino berniukų choro, “Jaunos muzikos” bei “Quorum” pasirodymai ir t.t.

“Gyventi negalima mirti” - taip buvo pavadintas koncertas, kuriame žanrinis festivalio pavidalas tapo absoliučiai nebesvarbus. Nuo 15 val. iki vėlyvo vakaro scenoje koncertavo įvairiausi atlikėjai: nuo diksilendo “The Rising Band” iki folkloro primadonos Veronikos Povilionienės, nuo gospelų choro “A.K.Voices” iki alternatyviosios scenos žvaigždžių Jurgos Šeduikytės ir Erikos Dženings (Ericos Jennings), o susirinkę klausytojai būriavosi prie onkohematologinių ligonių bendrijos “Kraujas” staliukų, pildydami anketas ir čia pat, vietoje, leisdami paimti šiek tiek savo kraujo mėginiams - toks yra registracijos į kaulų čiulpų donorus procesas. Koncerto metu užsiregistravo net 331 potencialus donoras.

Tokia optimistinė ir, tikėkimės, padėsianti išgelbėti keletą gyvybių gaida tapo dar niekada negirdėta Kristupo vasaros festivalio kulminacija. Paskutines vasaros dienas festivalis šventė Šešuolėliuose, bardų trio “Meilės trikampis” koncertu ir finaliniu akordu Šv.Kazimiero bažnyčioje, kuriame profesorius Leopoldas Digrys su choru “Jauna muzika” (vad. Vaclovas Augustinas) suvienijo į galingą sąskambį turtingus vargonų bei žmonių balsus...

Beribis, žaismingas, eklektiškas, smagus koncertų maratonas baigėsi. Tačiau Kristupo vasaros festivalis dar kviečia susitikti “Post scriptum” koncerte spalio 28 d. su fado soliste Joana Amendoeira.