Dakotų genties indėnai, melsdamiesi savo dievams, tarp visam pasauliui įprastų sveikatos, derliaus bei laimės vaikams prašymų nepamiršdavo paprašyti ir kūną turinčių priešų, idant juos galima būtų nugalėti. Nors žavėjausi indėnų orumo, vyriškumo, sąžinės kodeksais ir begale kitų dvasinių jų puoselėjamų savybių, niekaip neįstengiau suprasti šio prašymo - didesnę gyvenimo dalį jis man atrodė visai neišmintingas ir atstumiančiai laukinis.
Dabar jau suprantu. Tiesiog mano paties ir manosios tautos patirtys paaiškino. Tiesiog pusę amžiaus gyvenome sovietų priespaudoje darniai grieždami dantimis ant režimo šalininkų ir puikiai žinojome, kodėl esame nelaimingi.
Anuomet mums tai nepatiko, tačiau žvelgdami iš dabarties taško aną būseną galėtume kone pavadinti laiminga - nes aiškumas, žinojimas mūsų psichikai - pati tikriausia palaima. Pažindamas priešą iš veido gali išmokti jo saugotis. Pažindamas gerąjį išminčių iš veido gali imtis jo ieškoti. Tarsi vaikystės pasakose bei žaidimuose - gerieji nuo blogųjų visada skiriasi veidų išraiškomis, uniformomis, atributais, spalvynu... Panašiai kaip amžinojoje dvikovoje - aneksuotoje Lietuvoje gėrį nuo blogio atskirti buvo gana paprasta - tik spalvos ryškesnės - raudona ir žalia vietoje Armagedono juodos ir baltos.
O juk skiriant spalvas pralaimėti neįmanoma, tereikia apsispręsti, kieno esi pusėje, būti narsiam, nepalaužiamam ir niekada neišduoti savo idealų. Tuomet tėra galimos dvi žmogaus gyvenimą vainikuojančios baigtys - šlovinga pergalė arba garbinga mirtis kovos lauke, įšventinanti jį į didvyrius tautos atmintyje.
Todėl ir kovoje dėl laisvės Lietuvai pralaimėti buvo neįmanoma. O laimėtoji laisvė atvėrė mūsų prie mažo, jaukaus, M.K.Čiurlionio pieštų karalių delnuos telpančio pasaulėlio įpratusioms sąmonėms neaprėpiamus galimybių horizontus. Galimybių, neturinčių spalvų, veidų ir skiriamųjų bruožų. Neženklintų gėrio ir blogio emblemomis.
Todėl ragavome be atrankos - norėjome pažaisti viską, apie ką tebuvome skaitę knygose ar matę kino filmuose. Magėjo mums pabūti ir tuštybės kamuojamais, blizgučiais apsikarsčiusiais saloniniais puošeivomis - it karnavale ėmėme žaisti vietinį lietuvišką Holivudą, vieni virsdami superžvaigždėmis, kamuojamomis aistrų bei skandalų, kiti - šou verslo magnatais, kuriančiais ir griaunančiais tų žvaigždžių likimus. Magėjo pabūti ir iš dekadanso laikų Prancūzijos bei pokarinės Amerikos nusižiūrėtais ištvirkėliais, persisotinusiais gašlybe ir nuvainikuojančiais tokius moralės sakramentus kaip santuoka, ištikimybė, meilė, neslepiančiais savo kelionių “į kairę” ne tik nuo teisėtų savo sutuoktinių, bet ir besigiriančiais tuo televizijos eteryje. Iš visų jėgų stengdamiesi nepaisyti vidinės moralės siūlomų pavadinimų tokiam savo elgesiui apibūdinti, vadinome savo gyvenseną tiesiog šiuolaikiška. Taip pat magėjo pabūti bukais ir godžiais pinigų vergais, superįtakingomis politinėmis figūromis...
Palengva jau imame suprasti, kad pro prakirstus čiurlioniškojo pasaulėlio horizontus į mūsų gyvenimus plūsta ne galimybės, o srutos, jaukiančios mūsų sielos ramybę, gundančios paminti iš tėvų bei senelių paveldėtą moralę, nukreipiančios mūsų žvilgsnius bei dėmesį nuo amžinųjų dalykų ir varu varančios į tuštybės mugę. Ir nors iki soties dar neatsižaidėme, nors daugelį mūsų dar masina galimybė iškeisti gyvenimą į nesibaigiantį karnavalą, jau vėl imame suvokti esą nelaimingi. Tik jau nebežinome kodėl. Nes nebežinome, ant ko griežti dantimis. Todėl kalta ir nemylima tampa Tėvynė, kaimynai, artimieji... Nes kūno neturintis priešas įsliuogia į mūsų pačių kūnus. Ir nebeįstengiame, ir nebesistengiame jo nugalėti.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
