Malonu pastebėti, kad po dviejų kadencijų pirmininkavimo su Lietuvos rašytojų sąjungos vadovo postu ne taip seniai atsisveikinęs poetas Jonas LINIAUSKAS (g. 1955) rado, kur tinkamai panaudoti netikėtai atsiradusį laisvą laiką ir laisvą potencinę energiją, - apie tai byloja viena po kitos įvairių leidyklų leidžiamos naujos šio kūrėjo knygos. Prieš metus poetas blykstelėjo eiliuota vaikiška pasakėle „Paukščių abėcėlė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), o šiandien mažiesiems skaitytojams dovanoja jau „Alma littera“ leidyklos išleistą pasaką „Suvyniota diena, arba Kokio dydžio būna didelė meilė“. Nors iki šio kūrybinio protrūkio poeto tylėta gal net nuo 2007-ųjų.
Peržvelgus gan netrumpą - jau trylikos knygų - rašytojo bibliografiją akivaizdžiai matyti, kaip jo iš paskutiniųjų bandyta įsitvirtinti suaugusiesiems rašančių poetų gretose, tačiau - deja, deja - šiandien J.Liniausko parašytų vaikiškų knygelių sąrašas gerokai pranoksta aną suaugėliškąjį.
Naujoji pasakų knyga ne tik užtvirtina J.Liniauskui garbingą vaikų poeto titulą, ne tik didina vaikiškų knygų persvarą autoriaus kūrybinėje kraitelėje, bet netgi ir pratęsia seniai sukurtų ir autoriui jau šlovę atnešusių herojų nuotykius.
Visos naujoje knygelėje esančios keturios pasakaitės: „Gera vietelė, arba Kur laikosi laikas“, „Suvyniota diena, arba Kokio dydžio būna didelė meilė“, „Kažkas čia ne taip, arba Tikrasis kurmio veidas“, „Dingęs vanduo, arba Kaip išnyksta slaptavietės“ - apie mažiesiems skaitytojams seniai pažįstamą bebriuką Bartą, voveraitę Emiliją, ežiuką Petriuką ir jų draugus miško gyventojus.
Pirmosios dvi knygos apie bebriuką Bartą - „Oranžinis čiulptukas, arba Mano pirmasis sandėris“ (2001) ir „Maža tamsa, arba Augimo nerimas“ (2004) - Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus buvo pripažintos geriausiomis metų knygomis mažiausiems skaitytojams.
Nors didesnę komplimentų dėl naujosios knygos dalį nedvejodamas atiduočiau pasakas iliustravusiai dailininkei Živilei Šimėnienei, tačiau jų sočiai liktų ir pačiam autoriui, žaismingai ir kūrybiškai riečiančiam vaikams pasakėles, turinčias ir šviečiamojo peno, ir moralinės didaktikos, ir šiokio tokio psichologinio pamušalo.
Iš palydimojo autoriaus žodžio matyti, kad labai liaupsinti knygos nebūtina - panašu, kad pats autorius puikiai žino jos vertę ir žavisi savo kūriniu ne mažiau nei jaunieji skaitytojai:
„Esu parašęs daug pasakų knygų mažiesiems skaitytojams, bet manau, kad šią knygą apie bebriuką Bartą ir jo draugus voverytę Emiliją, ežiuką Petriuką ir kitus miško gyventojus teisingiau būtų vadinti pasakomis- istorijomis. Juk visi veikėjai atėjo iš tikro gyvenimo: jie draugauja, pykstasi, dirba, žaidžia ir kalbasi visai taip, kaip aš vaikystėje su savo draugais, kaip mano vaikai su savo žaidimų draugais. O Bartas apie savo nuotykius pasakoja taip, kaip moka pasakoti tiktai vaikai, - aš pats girdėjau. Perskaitęs tikrai atpažinsi savo sesutę, draugą, kaimyną, o gal ir pats save. Prie upelio pasiklausysi, kokias būtas ir nebūtas istorijas tau pasakoja vandens čiurlenimas ir paukščių balsai. O kur dar mamos bebrienės pasakojimai apie bebrų kilmę ir visos giminės gyvenimą“...
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
