Televizorių poilsio valandėlėmis visai mėgstu pasižiūrėti, deja, perbėgęs pulteliu, pasilieku prie užsienio kanalų - dažniausiai rusiškų. Ir jokia meilė Lietuvai, joks patriotinis apsisprendimas ar kitados gajus buvęs šūkis "pirk prekę lietuvišką" čia nebegali pagelbėti. Neturiu jokio išankstinio nusiteikimo, nesu ant lietuviškų televizijų supykęs, negaliu sakyti, kad ignoruoju jas protestuodamas - tiesiog elementariai nesurandu nieko įdomaus, ką galėčiau pasižiūrėti.

Nemanykite, neidealizuoju aš ir rusiškų kanalų. Tiesiog jų televizijos turi tradiciją laidų gamybai skirti daugiau intelektualinių, kūrybinių ir, suprantama, finansinių investicijų - o tai lemia produkcijos kokybę. Taigi per "rusus" dar galima pasižiūrėti senovinių filmų, kuriuose dar daugmaž galioja moralės ir logikos dėsniai, vakarais dar galima pamatyti gilesnio požiūrio analitinių laidų apie pasaulio prigimtį, žmogaus prasmę, senąsias kultūras, žmogaus sąmonės slėpinius...

Jei įsigeidžiu informacijos, pasaulio naujienų - įsijungiu "Euronews". Man labai graži ten rubrika "Be komentarų", kur naujiena pasakoma vien vaizdu...

O ką žiūrėti per mūsiškius? Radžį? O gal tas abejotinų talentų mergaites, kurios ateina savęs pasireklamuoti? Tai juk tiek pat "įdomu", kiek prekybos centro prekių katalogą skaityti. Net mano tėvai, kurie nemoka užsienio kalbų ir negali į užsieninius kanalus "pabėgti", jau ir tie kuo toliau, tuo dažniau su liūdesiu išjungia televizorių, visiškai neaptikę sau ko pažiūrimo. Ir aš nesistebiu. Viena mano bičiulė nepatingėjo pasiimti laikrodį ir suskaičiuoti, kiek viename kino filme "prifarširuota" reklamos - nustatė, kad lygiai tiek, kokia ir paties filmo trukmė. Tad koks normalios psichikos žmogus gali tai ištverti?

Žinoma, apmaudu - žiūrėdamas "Euronews" apie Lietuvą nieko nesužinosi, tačiau pikčiausia, kad iš lietuviškų žinių apie Lietuvą sužinosi ne ką daugiau, nors, regis, kažką ir pasakoja, rodo kažkokius vaizdus, skelbia kažkokias statistikas... Ir pats žinių pateikimo tempas, ir jų atranka pagal svarbą Lietuvos visuomenei, ir jų informacinė kokybė sudaro kažkokios miglos, atsitiktinumo, chaoso pojūtį, kur šnekama, atrodytų, neturint jokio kito tikslo, tik išnaudoti privalomąjį eterio laiką.

Dera įvardyti tiksliai - šiandienės televizijos nėra žiniasklaida. Tai - verslovės. Visi žiūrovai tai pastebi, tačiau iš televizijų pusės yra nesąžininga apie tai žmonėms tiesiai šviesiai nepasakyti. Blogiausia, mano nuomone, yra tai, kad televizijos vis dar apsimeta žiniasklaida, o tai žmonėms trukdo teisingai į jas reaguoti.

Kita esminė tokios televizijos produkcijos kokybės priežastis - kad lietuviškos televizijos ne tik neturi, bet net ir neieško savojo veido. Absoliuti programų dauguma - pirkta, "vogta", "skolinta" ir nusižiūrėta iš Rusijos, Vakarų Europos ar JAV produkcija, mėginama pritaikyti mūsų šalyje. Bet juk čia kaip ir su drabužiais, su patiekalais - kas vieniems tinka, kitiems - nebūtinai. Juk skirtingų valstybių visuomenės skiriasi ir mentalitetu, ir poreikiais, ir temperamentu - pernešti į lietuvišką erdvę svetimi projektai netenka bet kokio natūralumo, gyvumo, autentiškumo - daroma tarsi bandant apsimesti, kad tarp, pavyzdžiui, Maskvos visuomenės ir Vilniaus visuomenės nėra jokio skirtumo.

Televizijos eteryje nelikus tikslingumo, nelieka ir pojūčio, kad laidos kuriamos mums, apie mūsų pasaulį, mūsų gyvenimui pagerinti. O nelikus tiesioginio ryšio su žiūrovu, šiam nebeaktualu įsijungti televizorių - juk ten karaliauja nieko bendra su nūdiena, aktualumu ir vietiniais kontekstais neturintys šou vaizdų kratiniai.

Jeigu televizijos vadovu būčiau aš - pirmiausia išdrįsčiau pripažinti esamą televizijų padėtį ir imčiau ją keisti. Manau, jau toks apsisprendimas yra vertingas. Tada, kaip jau minėjau, išguičiau iš lietuviško eterio visą "špargalkinę" iš svetur plūstančią produkciją. Nuo pat nulio pradėčiau ieškoti autentiško televizijos veido ir ypač stengčiausi neprarasti ryšio su visuomene. Stengčiausi dirbti jiems ir apie jų lūkesčius spręsčiau ne iš nieko nepasakančių reitingų, o susikviesčiau visus norinčius pasisakyti į forumą tiesioginiame eteryje, kad žmonės neabejodami žinotų - tai jų televizija, būtent jų informuotojas, bičiulis ir užtarėjas.

Nesu naivus - suprantu, kad ir šie pakeitimai akimirksniu situacijos nepakeis. Juk atkreipėte dėmesį į laidų titrus - koks didžiulis žmonių būrys dirba, kad išeitų viena laida. Tad štai visus pokyčius reikia įdiegti asmeniškai kiekvienam televizijos darbuotojui, pradedant prodiuseriais, baigiant operatoriais. Prireiktų daug laiko, bet laikas bent jau taptų mūsų sąjungininku. Tačiau kol televizijos net nepasiryžo keistis - laikas veikia prieš mus.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"