Pasaulinei muzikos dienai, kuri švenčiama spalio 1-ąją, tobulai dera geniali, ypatingo grynumo, barokinės muzikos deimantu vadinama kompozitoriaus Antonijaus Vivaldžio (Antonio Vivaldi) kūryba.
Vilniaus Šv.Kotrynos bažnyčioje ją atliks Šv.Kristoforo kamerinis orkestras, choras “Jauna muzika”, Povilas Bingelis (fagotas) ir Simona Venslovaitė (smuikas).
Šis unikalus kompozitorius, nugyvenęs turtingą ir šlovingą kūrybinį gyvenimą, senatvėje tapo niekam nereikalingu skurdžiumi: muzikiniai skoniai pasikeitė, jo “senamadiški” koncertai niekam neberūpėjo. Tad dar būdamas gyvas jis nugrimzdo į užmarštį bemaž 200 metų...
Tik įsibėgėjus XX a. laimingas atsitiktinumas išplėšė Vivaldžio vardą iš tylos - Fricas Kreisleris, sukūręs koncertą smuikui ir orkestrui Vivaldžio stiliumi bei pristatęs jį visuomenei tarytum savo kūrinį, sukėlė smalsumo bangą: “Kas gi tas naujas-senas meistras Vivaldis?”
Smalsumas ilgainiui virto domėjimusi, studijomis, užmirštų kūrinių prikėlimais koncertuose, įrašais, aranžuotėmis, stilizacijomis... Vivaldžio muzika tapo svarbiausiu Baroko epochos reprezentantu greta Bacho ir Hendelio.
1926 m. Pjedmonto vienuolyne buvo atrastas kelių šimtų religinių ir pasaulietinių kompozicijų lobis - stulbinamas, pasakiškai produktyvaus, milžiniškų pajėgumų kūrėjo egzistavimo paliudijimas.
Nuo to laiko iki pat mūsų dienų tai šen, tai ten seniai bejudintuose bibliotekų archyvuose vis dar atrandami Vivaldžio ranka prirašyti natų puslapiai.
Šv.Kristoforo kamerinis orkestras visuomet su dideliu užsidegimu neria į Vivaldžio muziką: kiekviename koncerte ji subtiliai spindi vis kitokiu atspalviu, intriguoja kitokiu ornamentikos žaismu ir virtuoziškumo energija. Orkestrui talkins jauni solistai - P.Bingelis ir S.Venslovaitė, o tai puikiai atliepia Vivaldžio muzikos dvasią. Juk jos virtuoziškumas - veržlios sielos polėkis, lėtųjų dalių lyrizmas - svajų, sapnų pasaulis. Ir jeigu yra pasaulyje muzika, kuri gieda amžiną jaunystę, ji sukurta A.Vivaldžio.
“Gloria”, kurią orkestras atliks kartu su choru “Jauna muzika”, - retas, bet svarbus priminimas, kad Vivaldis buvo šventos muzikos kūrėjas, dvasininkas (vadintas “raudonuoju kunigu” dėl ryškiai oranžinės plaukų kupetos), tad jo religiniai kūriniai sudaro reikšmingą, nors ir mažiau akcentuojamą kūrybos dalį. Šiuo šlovinamuoju himnu tebūnie pasveikintas ne tik Kūrėjas, kuriam šiuos garsus paskyrė kompozitorius, bet ir pati muzika, jos neišsenkama begalybė, teikianti nesibaigiantį džiaugsmą klausytojams savo tyra versme.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
