A.Vasiljevas pristato parodą „Portretas ir mada"

Parodą atidarys kolekcijos savininkas, parodos kuratorius Aleksandras Vasiljevas, parodos kuratorė Dalia Tarandaitė (Lietuvos dailės muziejus, LDM) ir LDM direktorius Romualdas Budrys.

Portretai - neišsemiamas mados istorijos pažinimo šaltinis. Juose pavaizduoti konkrečiai epochai būdingi drabužiai, papuošalai ir šukuosenos vertingai papildo žinias, gaunamas iš išlikusių istorinio kostiumo dalių ir jų komplektų. Dar daugiau - portretai suteikia informacijos, kurios nepakanka tyrinėjant vien drabužių ir papuošalų kolekcijas.

Juose matome žmonių veidus, iš kurių galime spręsti apie kosmetikos naudojimo ypatumus, skirtingoms epochoms būdingą moters ir vyro grožio idealą, madingas šukuosenas, laikyseną ir bendrą, nuo mados neatsiejamą asmens įvaizdį. Portretai parodo visumą - ne tik ką, bet ir kaip skirtingais laikotarpiais žmonės nešiojo, kaip derino atskirus kostiumo elementus ir aksesuarus, norėdami atrodyti gražūs, šiuolaikiški ir madingi. Ir tokie išlikti ateinančių kartų atmintyje.

Neatsitiktinai visose mados istorijai skirtose parodose, greta drabužių, papuošalų ir kitų aksesuarų, rodomi portretai. Didžiulę portretų kolekciją yra sukaupęs vienas žymiausių mados istorikų ir kolekcininkų A. Vasiljevas. Vien Vilniuje saugomoje A. Vasiljevo fondo portretų kolekcijoje esama per 1000 kūrinių, keliaujančių į jo rengiamas parodas Lietuvoje ir užsienyje.

Vilniaus paveikslų galerijoje surengta paroda nuo kitų madai, atskiriems jos laikotarpiams ir kryptims skirtų parodų skiriasi tuo, kad joje pirmą kartą rodomi tik portretai - kaip mados istorijos liudininkai ir dalyviai. Portreto ir mados ryšys yra labai glaudus.

Laikui bėgant portretai ne tik fiksavo mados kaitą, bet neretai ir patys tapdavo aprangos ar aksesuaro dekoro dalimi. XVIII a. antrojoje pusėje ir XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais kartu su sentimentalizmu paplito mažojo formato portretai bei portretinės miniatiūros. Juos imta nešioti ant kaklo kaip medalionus, segti prie krūtinės kaip seges, jais pradėta puošti žiedus, apyrankes, tabokines, vėduokles.

Parodoje eksponuojami XVII a. - XX a. 5 dešimtmečio portretai. Seniausias kūrinys - 1646 m. nutapytas didiko portretas, atspindintis baroko mados didingumą ir reprezentacinių portretų tradiciją. Lengvą, gyvenimo džiaugsmo kupiną rokoko stilių pristato keletas pastelės technika sukurtų portretų. XIX a. pirmojo ketvirčio portretuose juntamas supaprastintų, natūralių formų siekis, susižavėjimas Antikos mada ir daile. Romantizmo laikotarpio grožio idealas - trapi, kiek liguistai atrodanti moteris.

XIX a. antrosios pusės madoje ir dailėje pastebimas gyvenimo pilnatvės, prabangos ir puošnumo siekis. XIX ir XX a. sandūroje susiformavusiame moderno stiliuje vyrauja gamtos formos, laisvai plaukiančios lanksčios linijos. XX a. trečiajam ir ketvirtajam dešimtmečiams būdingas masinės gamybos ir masinės kultūros formavimosi epochos pradžią žymintis art deco stilius, taip pat - moterų emancipacija. Panašios tendencijos išliko ir Antrojo pasaulinio karo metais. Tiesa, vis labiau buvo ilgimasi romantiškos moters idealo.

Dauguma parodoje eksponuojamų portretų yra sukurti prancūzų dailininkų. Ir ne tik todėl, kad Paryžius ilgą laiką buvo mados sostinė. 1982 m. iš Rusijos į Prancūziją emigravęs A. Vasiljevas čia sukaupė didžiąją dalį savo kolekcijos. Portretų autoriai yra profesionalūs, dailės akademijas baigę dailininkai. Ne visi jie išgarsėjo. Portretų tapymas daugeliui buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Be parašų ant portretų, žinių apie juos išliko labai nedaug.

Greta autorių kūrinių, kurie ir sudaro didžiąją rinkinio dalį, A. Vasiljevo fondo kolekcijoje nemažai yra ir plačiai žinomų ar net visame pasaulyje garsių dailininkų kūrinių. Parodoje galima pamatyti vieno žymiausių pastelės meistrų Moriso Kventino de la Turo (Maurice Quentin de la Tour, 1704-1788), prancūzų tapytojų Anri Fransua Rizenerio (Henri Francois Riesener, 1767-1828), Eženo Fransua Deverijos (Eugene Francois Deveria, 1805-1865), Žano Pjero Valeto (Jean Pierre Vallet, 1809-1886), Šarlio Rono (Charles Ronot, 1820-1851), Šarlio Diurano (Charles Durand, 1837-1917) ir kt. kūrinius.