Atlanto nugalėtojų testamentas

Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gyvenimas ir didvyriškas žygis - didelis įvykis lietuvių tautos istorijoje. Jokia tautinė šventė, joks politinis tautos laimėjimas ar pralaimėjimas arba pavojus Lietuvos valstybei taip nesukrėtė tautos dvasios. 1933 m. liepos 17 d. gedulu apsigaubęs rytas virto nauja mūsų gyvenimo aušrine. Tautos išminties ir tvirtybės tiltu šiandien mums gali tapti narsių Atlanto nugalėtojų testamentas. Šią vasarą minėsime drąsių lakūnų žygdarbio 80-ąsias metines.

Kas grūdino pasiryžimą skristi?

Didžią narsių lakūnų lietuvybės dvasią ugdė ir grūdino Nepriklausomybės karas ir kiti pavojai Lietuvos laisvei. S.Darius nuolat rūpinosi Lietuvos likimu. Tai jis įrodė savo darbais. Tik Lietuvoje patirti skaudūs smūgiai dar labiau užgrūdino dirbti, aukotis tautos labui. S.Girėnas buvo labai kuklus, ramus jaunuolis. Anksti netekęs tėvų, sugebėjo eiti doros keliu - siekti mokslo, troško savo lakūno mechaniko patyrimą skirti Lietuvai.

S.Dariaus ir S.Girėno sumanymas skristi per Atlantą nustebino lietuvių visuomenę. Vieni abejingai žiūrėjo į tai, kiti netikėjo jų sugebėjimais, treti net juokėsi iš to sumanymo. Atsirado ir tokių, kurie talkino lakūnams, rėmė jų žygį. Matydamas kliūtis, S.Darius ragino pasitikėti jo, kaip Lietuvos karininko, garbe. Atsisakęs savo sesers paramos, jis pasiryžo parodyti, ką gali lietuvio darbštumas ir kilnus pasiryžimas. 1927 m. Kaune S.Darių išlydėjo tik būrelis draugų, o 1933 m. vasarą pasitiko gedinti tauta. Petro Jurgėlo dokumentinėje knygoje „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“, išleistoje 1935 m. Čikagoje, rašoma:

„S.Darius ir S.Girėnas buvo dvi lietuvybės ugnį nešusios ir tragediją išgyvenusios asmenybės. Jie nugalėjo didelę moralinę audrą Amerikos žemyne ir atmosferinę audrą viršum Atlanto vandenyno“. Didį žygdarbį, reikšmingą visai tautai, įvykdė inteligentas karininkas ir mažamokslis mechanikas-karys. Tai pavyzdys, kai skirtingo išsilavinimo lietuviai gali pasiaukojamai dirbti savo tautai.

Kodėl buvo būtinas testamentas?

Istorija liudija, kad kitų tautų lakūnai neparašė testamento savo tautai, arba neteko girdėti, kad aukotų savo skrydžius per kurį nors vandenyną. S.Darius ir S.Girėnas savo skrydį per Atlantą aukojo jaunajai Lietuvai, tikėjo tautos šviesia ateitimi. Iš pradžių į Tėvynę sumanė vežtis tik skridimo rėmėjų sąrašą. Pamatę abejingumą iš pasiturinčių tautiečių, patyrę, kad lietuviams dar labai trūksta vienybės, patriotiškumo, idealizmo, nutarė sukurti jaudinantį tekstą visai tautai, ypač jaunimui. Tuomet pasaulis labai palankiai, nuoširdžiai kalbėjo ir rašė apie lietuvių tautą ir jos lakūnus, sumaniusius skristi per Atlanto vandenyną. S.Darius ir S.Girėnas sakė: „Mes pagarsinsime Lietuvą!“ Lakūnai tai atliko, bet brangia kaina - savo žūtimi jau perskridus Atlantą...

Lietuva - praeities ir dabarties didvyrių žemė

Ar šiandien lietuvių tauta gali ramiai žiūrėti į savo ateitį? Tėvynės meilė - ne skambūs žodžiai. Tai aukštas ir kilnus idealas, dėl kurio sunkiai dirbama kasdien. Dideli žygiai vykdomi ir aukojama gyvybė. Lakūnų diegtam idealizmui šiandien vėl reikia skinti kelią naikinant nepasitikėjimą savais, pavydą, negailestingumą. Tai ilgo vergavimo svetimiems pasekmė. Dabar mus gali stiprinti pasitikėjimas savo tauta, jos šviesia ateitimi. Tačiau šį pasitikėjimą turime pelnyti konkrečiais darbais. Geriau maži, konkretūs darbai negu didelės ir nerealios svajonės. Savo žygdarbiu S.Darius ir S.Girėnas troško parodyti, kaip reikia Tėvynę Lietuvą mylėti, jai aukotis nepaisant pavojų, kėlė drąsių žygių būtinybę dabartyje. Didžiausiu savo žygiu lakūnai vaizdavo Atlanto perskridimą. Ką šiandien galime padaryti, kad Tėvynė būtų garsi savo darbais?

Aukščiausiu Lietuvos ordinu - Vyčio Kryžiumi - apdovanojami tik per karą Tėvynės gerovei narsumu arba svarbiu žygiu nusipelnę didvyriai - karžygiai. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona įvertino lakūnų žygdarbį ir skyrė jiems aukščiausią apdovanojimą. Taip S.Darius ir S.Girėnas buvo paskelbti tautos karžygiais.

Garsiam lietuvių skulptoriui Broniui Pundziui gimė idėja iškalti LITUANIKOS lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno bareljefus bei jų testamento žodžius lietuvių tautai.

Lakūnų bareljefus ir testamento žodžius 1943 m. vidurvasarį, slapta per 180 dienų, iškalė skulptorius 10-ųjų skrydžio metinių proga. Paminklą lakūnams Atlanto nugalėtojams skulptorius buvo parengęs dar anksčiau ir planavo, kad jis stovės Kaune. Tačiau dėl Antrojo pasaulinio karo darbai sustojo. Už šią temą skulptorių persekiojo vokiečiai. Galiausiai skulptorius B.Pundzius narsių lakūnų bareljefus iškalė Anykščių rajone ant Puntuko akmens. Ir šiandien tai primena mums S.Dariaus ir S.Girėno žygdarbį garsinant tautą.

S.Dariaus ir S.Girėno testamentas

Mes skrisime į Lietuvą!

Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių. Būtinai reikia ir jos sūnums prisidėti prie bendro darbo - tirti dar mažai žinomas Žiemių Atlanto vandenyno oro sroves, taip pat naujai išrastus navigacijos būdus ir priemones pritaikyti kasdieniniams reikalams. Mes, gyvendami tokiais laikais, kada oras stengiamasi panaudoti žmonijos reikalams, laikome savo pareiga tautos vardu tą darbą garbingai atlikti.

Jaunoji Lietuva! Tavo dvasios įkvėpti, mes stengiamės tą pasirinktą uždavinį įvykdyti. Mūsų pasisekimas tegu sustiprina Tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais! Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus - pastos mums kelią į Jauną Lietuvą ir pašauktų LITUANIKĄ pas save, - tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų dievai būtų patenkinti Tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų Tavęs į Didį Teismą.

LITUANIKOS laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią ir įkvepia juos naujiems žygiams.

LITUANIKOS pralaimėjimas ir nugrimzdimas į Atlanto vandenyno gelmes tegu auklėja jaunų lietuvių atkaklumą ir ryžtumą, kad Sparnuotas Lietuvis būtinai įveiktų klastingąjį Atlantą Tėvynės Lietuvos garbei!

Tad šį savo skridimą skiriame ir aukojame Tau, Jaunoji Lietuva!

Tą didįjį bandymą pradėsime, tikėdami Dangaus palaimos!