2 nuotr.Dviejų kūrinių - albumo ir dokumentinės kino juostos pristatymas į Nacionalinę dailės galeriją Vilniuje buvo sutraukęs pulkus fotomenininko, Nacionalinės premijos laureato Antano Sutkaus bičiulių ir gerbėjų. Būtų pakakę vienos knygos „Gatvės gyvenimas" („Street Life"), būtų pakakę vienos juostos „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo" ir rezultatas būtų buvęs toks pat, nes bet koks įvykis, bet kokia knyga, bet koks filmas, kuriame figūruoja Sutkus, tiesiog užprogramuotas dėmesiui ir pasisekimui. Net kino kadruose su Vytautu Landsbergiu Antano Sutkaus povyza atrodo kur kas solidesnė, svaresnė ir impozantiškesnė.
Savaime suprantama, A.Sutkus yra tiek knygos, tiek filmo pagrindinis herojus, tačiau epizodiniu nepavadinsi ir vokiečių menotyrininko Tomo Schirmbocko, jis yra albumo „Gatvės gyvenimas" sudarytojas. Į šį albumą jo valia pakliuvo dalis 1959-1977 metais, kai gyventa po okupanto padu, padarytų foto kadrų. Tai jau ketvirtoji prestižinės Vokietijos leidyklos „Steidl" išleista A.Sutkaus fotografijų knyga.
Lietuvių fotomenininko ryšys su vokiečių menotyrininku užsimezgė ne be fotografo, buvusio Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko Gintaro Česonio, kurį galima laikyti lietuvių fotografijos ambasadoriumi užsienio šalims, pastangos,- jis juodu ir supažindino. T.Schirmbockas pasakojo, kad po didžiulio rezonanso sulaukusios A.Sutkaus parodos „Kosmosas" Nacionalinėje galerijoje, pažymėtos net trijų šalių (Lietuvos, Prancūzijos ir Vokietijos) kuratorių vardais, jis suskato ieškoti leidėjo ir „Steidl" leidyklos šeimininkas nedvejodamas sutiko su jo pasiūlymu. Taip radosi pirmoji A.Sutkaus knyga „Planeta Lietuva" („Planet Lithuania"). Tai nutiko 2018 metais; po šio leidinio pasirodė kiti šioje leidykloje parengti albumai: „Pro memoria", „Vaikai", pagaliau - „Gatvės gyvenimas". Žodis „pagaliau", turbūt ne visiškai tinkamas šiuo atveju, nes jau sudarius fotografijų rinkinį „Moterys", menotyrininkui kilo mintis jį nukelti ir imtis kitos temos, padiktuotos karo Ukrainoje. Panaršęs neišsemiamame A.Sutkaus archyve jis rado pakankamai vaizdinės medžiagos, vienaip ar kitaip iliustruojančios komunistinės praeities odiozinius veikėjus ir jų aplinką, leidžiančios pasvarstyti apie tai, kaip gimsta Putino sukirpimo asmenybės, einančios žudyti. „Bus komunizmas žmogišku veidu, - pajuokavo A.Sutkus, - paskui bus kapitalizmas žmogišku veidu..."
Sunku pasakyti, kuri iš dviejų kūrybinių naujienų mielesnė pačiam A.Sutkui. Po filmo jis pasakė: „Gėda sakyti, bet man patiko". Pagyrė operatorius Povilo Baltino darbą. Tačiau, knygius nuo vaikystės, ano jo, perskaitęs visą Zapyškio biblioteką, jis labai vertina ir knygą, sakydamas kad ji pranoksta parodas išliekamąja verte. Knyga, neskaitant parodų, podraug su Lietuvos vardu išnešė jį į pasaulinius vandenis. „Steidl" leidiniai platinami net 37 pasaulio šalyse. Na, o Vytauto V.Landsbergio sukurtas dokumentinis pilno metro filmas nuneš pasakojimą apie vienu didžiausių XX a. antros pusės Europos fotografų laikomą meistrą į tolimiausius jo tėvynės kampelius. Kaip garsios Vokietijos leidyklos paskleisti A.Sutkaus albumai užpildė nežinios spragą, atsiradusią dėl pusamžį trukusios geležinės uždangos ir dėl ribotų mažos valstybės galimybių garsinti savo didžiuosius kūrėjus pasaulyje, taip filmas netikėtai pasirodė esąs vienintelė kino apybraiža apie fotografijos patriarchą, neskaitant 1969 metų trumpo metro dokumentinės juostos „Akimirkos", kuriame A.Sutkus stebina trisdešimtmečio gyvastingumu.
Pasak filmo „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo" režisieriaus Vytauto V.Landsbergio, jis ėmėsi šio darbo nustebęs, kad iki šiol apie šį lietuvių fotografą, kurį gali laikyti „klasika, tam tikra tautosaka, mūsų tapatybės dalimi" nieko panašaus nebuvo sukurta.
Filme yra labai gražių scenų. Yra jautrių scenų, dilginančių A.Sutkaus atvirumu ir griežtumu sau. Yra skaudžių scenų, kur jis pasakoja apie tragiškai jo tėvo ir sūnaus suvestas sąskaitas su gyvenimu. Yra viltingų, šviesių scenų, kur meistras, Mokytojas, apsuptas fotografuojančio jaunimo, sako: žiūrint į juos, net gyvenimu džiaugtis norisi... Bet tuoj pat prisipažįsta nesąs optimistas, veikiau liūdnas žmogus, tačiau toli gražu gyvenęs ne liūdnokai. Yra, žinoma, ir scenų su V.Landsbergiu, - abu jie pasirodo kilę iš tų pačių vietų (Sutkaus augo Zapyškyje, o Landsbergis - Kačerginėje).
Niekada nesiskyręs su fotoaparatu, bet nieko iš pastarojo meto fotografavimų neparodęs žmonėms, galbūt filmo paakintas, galbūt įkvėptas žmogiškumo (jo fotografija ne veltui laikoma humanistinės fotografijos pavyzdžiu), A.Sutkus staiga panūdo fotografuoti Ukrainos pabėgėlius, tiksliau, motinas su vaikais, atsidūrusias Lietuvoje. Padedant fotografams Tadui Kazakevičiui ir Artūrui Morozovui A.Sutkus rengia parodą, kurią Nacionalinėje dailės galerijoje ketinama atidaryti liūdnos sukakties - Rusijos invazijos į Ukrainą metinių dieną - vasario 24-ąją.
